5 nuotr.1900 m. balandžio 4-ąją mokslininkai rado senovinį romėnų laivą, nuskendusį Egėjo jūroje. Narai beveik metus kėlė iš dugno radinius, iš kurių ne vienas tapo muziejų kolekcijų pažiba: bronzines ir marmurines statulas, baldų likučius, buitines smulkmenas ir net nedidelę bronzinę lyrą. Tačiau tarp nuolaužų archeologai aptiko ir keistų objektų - sudėtingo mechnizmo iš bronzos detalių. Nuvo nustatyta, kad radinių amžius - apie 100-ieji metai pr.m.e. Mokslininkų nuomone, jokių panašių mechninių įrenginių tais laikais būti tiesiog negalėjo. Mįslės, panašios į Antikiteros mechnizmą, XX a. viduryje buvo pavadintos „netinkamais artefaktais“.
Antikiteros mechanizmas - pavyzdys, kaip vienas radinys gali paveikti mokslininkų pažiūras. Po ilgų tyrinėjimų metų ir pusiau nusitrynusių užrašų ant plokštelių šifravimo mokslininkams vis dėlto teko pripažinti, kad prieš juos - senovinis įrenginys dangaus kūnų judėjimui skaičiuoti, kuriuo buvo galima nustatyti 42 astronominių įvykių datas. Užuominų apie panašias mašinas buvo rasta ir literatūroje, bet tik parašytoje po 400-500 metų. Nuo XX a. vidurio archeologai ir mechanikai tyrinėjo atskirus diskus, švietė juos rentgenu, vėliau tyrimams naudojo ir kompiuterinę tomografiją.
Rekonstravę sudėtingiausią įrenginį (jį sudarė 37 detalės), 2016 m. mokslininkai pateikė galutinę išvadą, kad tai - kalendorius bei astronominis, meteorologinis ir kartografinis įrenginys. Šiandien jis yra vadinamas seniausiu analoginiu skaičiavimo mechanizmo pavyzdžiu. Jis buvo pagamintas 100-150 m. pr.m.e. Rodo saloje. Šis radinys istorikus privertė iš esmės pakeisti požiūrį į senųjų civilizacijų žinias ir technologijas.
Tačiau taip būna ne visada. Ištyrus „netinkami artefaktai“ gana dažnai pasirodo esantys gamtos sukurti objektai. Kartais suakmenėjusios augalų liekanos arba reti geologiniai dariniai iš tiesų atrodo kaip mechanizmų detalės arba daiktai, apdoroti žmonių rankomis. Ryškus pavyzdys - trochitai - suakmenėje krinoidų (jūros lelijų) taurės pavidalo kūneliai, jie dažnai yra palaikomi senoviniais smagračiais ar krumpliaračiais.
O vadinamieji Klerksdorpo rutuliai ilgai buvo laikomi daiktais, kuriuos pagamino paslaptingų senovės civilizacijų atstovai, mat jie randami nuosėdinėse uolienose, kurių amžius siekia kone 3 milijardus metų. Vėliau mokslininkai įrodė, kad iš tiesų šie keisti lygūs rutuliukai su grioveliais - gamtos sukurtos konkrecijos (mineralų sankaupos), tačiau pseudomokslinėje literatūroje iki šiol galima rasti aprašymų, kad jie yra prieštvaninių technogeninių civilizacijų egzistavimo įrodymas.
Kartais artefakto „netinkamumas“ aiškinamas tuo, kad mes neįvertiname senovės meistrų nuovokumo. Juk kai kada labai paprasti techniniu požiūriu sprendimai gali pasirodyti tokie efektyvūs, kad iš šalies atrodo tikras stebuklas. Pavyzdžiui, 1986 m. čekas inžinierius Pavelas Pavelas (Pavel Pavel) drauge su Turu Hejerdalu (Thor Heyerdahl) įrodė, kad garsiąsias statulas Velykų saloje buvo galima gabenti naudojantis paprastu, bet gudriu būdu - kantuojant, t.y. verčiant nuo vieno šono ant kito. Naudodami tik virves, 17 žmonių gana greitai privertė „žingsniuoti“ 10 tonų sveriantį akmeninį milžiną. Būtent taip jos, beje, ir buvo gabenamos iš karjero į stovėjimo vietą. Pasak senovinių legendų - „ėjo pačios“.
Žinoma, keistų istorinių radinių tema - naši dirva įvairiausio plauko apgavikams. Jų pagamintos klastotės kartais apstulbina daugybę žmonių. Bene garsiausias pavyzdys šiuo atveju yra Krištolinių kaukolių istorija: nuo XIX a. vidurio jų vis pasirodydavo pas prekiautojus senoviniais, ikikolumbinio laikotarpio dirbiniais. Tik XX a. pavyko nustatyti, kad tos „retenybės“ neturi nieko bendra su actekų, majų ir olmekų civilizacijomis. Net pats kvarcas, iš kurio jos pagamintos, pasirodė esantis iš Europos. Tačiau tos šiuolaikinės klastotės tiek visiems patiko, kad tapo tikromis garsenybėmis. Senovinės krištolinės kaukolės paveikslas iki šiol yra aktyviai eksploatuojamas masinėje kultūroje.
Mokslas vietoje nestovi, bet iki šiol egzistuoja ne vienas istorinis artefaktas, kurio, nepaisant visų šiuolaikinių tyrinėjimo galimybių, kitaip kaip „netinkamu“ nepavadinsi. Mokslininkai išties negali nustatyti, kas tai yra, arba ginčijasi dėl technikos išsivystymo vienu ar kitu laikotarpiu. Tokių keistų radinių yra gana daug. Sabu diskas, megalitai (pvz., Puma Punku Pietų Amerikoje) arba Balbeko terasos su Pietų akmeniu Artimuosiuose Rytuose - visos šios mįslės dar laukia savo tyrinėtojų, kurie paaiškintų, kaip ir kam senovės meistrai tai sukūrė.
