1 nuotr.

EPA-Eltos nuotr.

Gravitacija orbitoje yra beveik tokia pati kaip Žemės paviršiuje, taigi palydovų judėjimas aplink planetą - tai nuolatinis kritimas. Visa esmė - greitis. Jie skrieja tiksliai tokiu pačiu greičiu (7,9 km/sek.), kad nuolatos kristų palei Žemės išlinkį. Skrietų lėčiau - Žemė juos pritrauktų, greičiau - nuskrietų į kosmosą.

Didžioji raketos masės dalis - kuras. Norint pakilti į orbitą, reikalingas 10 km/sek. greitis, už jos ribų - dar didesnis. Vadinasi, reikia daug kuro. O gabenti šį kurą - dar daugiau kuro. Apie 85 proc. 2000 tonas sveriančių amerikietiškų raketų „Saturnas-5“ masės sudaro raketų kuras. Panašiai ir rusiškų „Sojuz“.

Kai kosminis aparatas pralekia šalia planetos, ši... sulėtėja. Vos vos. Jis tiesiog „pavagia“ dalį jos greičio. Kai kosminis zondas „Voyager-1“ praskriejo pro Jupiterį, jo greitis padidėjo 16 km/s, o planetos greitis sumažėjo 0,00000000000000000001 m/s. Lygiai taip pat kamuoliukas, pataikęs į važiuojančio automobilio bamperį, truputėlį sumažina jo greitį. Truputėlį truputėlį.

Jeigu Žemė būtų futbolo kamuolio dydžio, mes nuo jos nenuskristume toliau kaip du centimetrus. Didžiausią aukštį tarp pilotuojamų skrydžių į žemąją Žemės orbitą - 1374 km, kartą pasiekė aparatas „Gemini 11“. Neskaitant skrydžio į Mėnulį, paprastai visi skraido ne toliau kaip už 1000 km nuo gimtosios planetos. Praktiškai kaip išvyka į užmiestį! O Saulė tuomet būtų 25 m skersmens ir už 2,5 km nuo mūsų. Artimiausia žvaigždė (išskyrus Saulę), Kentauro Proksima, būtų už 70 000 km. Tai trečdalis realaus atstumo iki Mėnulio. Taip, kosmosas yra didelis.

Gyvename robotų eroje ir du iš jų dabar važinėja po Marsą. Ir ne tik važinėja, bet ir daro asmenukes. Tai marsaeigis „Curiosity“ - jis Raudonojoje planetoje triūsia nuo 2012 metų, o jo brolis „Opportunity“ - net nuo 2004-ųjų. Buvo ir kitų marsaeigių, bet ryšys su jais nutrūko.

Automatinė tarpplanetinė stotis „New Horizons“ 2015 m. pasiekė Plutoną. Ji yra taip toli, kad radijo signalas mus pasiekia per 4 val. 25 min. Ji perduoda nuotraukas 2kb/s greičiu - kaip 9-ojo deš. vidurio modemai.

O „Voyager-1“, paleisto 1977 m., įprastinis greitis - 17 km/s. Tai yra, nuo Niujorko iki Londono jis nuskristų per 5 minutes. Tam tikrais momentais „Voyager-1“ priartėja prie Žemės, nes ji aplink Saulę juda greičiau, negu aparatas tolsta nuo Žemės. Mūsų greitis - 30 km/s! Jaučiate, kaip vėjas kedena plaukus? Teisingai, nejaučiate - atmosfera juda tokiu pačiu greičiu. „Voyager-1“ - vienintelis aparatas, kuris paliko Saulės sistemą ir įskriejo į tarpžvaigždinę erdvę. Iki artimiausios žvaigždės „Voyager-1“ turės skristi 73 000 metų. Jeigu skris teisinga kryptimi. Tiesa, trijų radioaktyviųjų izotopų termoelektrinių generatorių gaminamos energijos užteks tik iki 2025 metų.

Reikia susitaikyti su tuo, kad iki žvaigždžių nusigausime dar negreitai. Kol kas lieka tik jas fotografuoti kosminiais teleskopais. O dar galima atrasti planetas. Prieš 20 metų nežinojome nė vienos planetos už Saulės sistemos ribų, o dabar jų atrasta jau per 3000. Pagrindinis nuopelnas priklauso teleskopui „Keppler“. 2014 m. per vieną dieną jis atrado 715 planetų.

Pasidalink: