4 nuotr.Pajuokauti mėgsta ne tik paprasti mirtingieji, bet ir įžymūs žmonės. Garsių kompozitorių, filosofų, inžinierių ir kitų žinomų asmenybių išdaigos tapo istorijos dalimi.
Paskutinis Č.Milaro pokštas
Advokatas ir finansininkas Čarlzas Vensas Milaras (Charles Vance Millar) iš Toronto buvo žinomas investuotojas, tačiau labiausiai jis išgarsėjo savo pokštais. Vienas jo mėgstamiausių buvo ant šaligatvio išmėtyti pinigų, o paskui pasislėpus stebėti, kaip praeiviai juos bando nemačiomis susikišti į kišenes.
Tačiau didžiausias Č.Milaro pokštas - jo testamentas. Advokatas mirė 1926 m., jis buvo viengungis, vaikų neturėjo, ir daug ką domino klausimas, kam atiteks jo turtas. Tačiau Č.Milaro testamentas buvo visai ne toks, kokio tikėjosi daugelis jį pažinojusiųjų. Testamente buvo daugybė keistų punktų. Pavyzdžiui, trims vyrams, kurie negalėjo vienas kito pakęsti, jis bendrąja nuosavybe paliko savo vasarnamį Jamaikoje; septyniems žinomiems Toronto protestantų dvasininkams, judėjimo už blaivybę aktyvistams, jis paliko 700 tūkst. dolerių vertės alaus daryklos O‘Keefe akcijas, su sąlyga, kad jie dalyvaus kompanijos valdyme ir gaus už akcijas dividendus; trims aršiems žirgų lenktynių priešininkams jis testamentu paliko Ontarijo žirgų sporto klubo akcijas, vertas 258 tūkst. dolerių.
Bet įdomiausias testamento punktas buvo tas, kuriuo testamento vykdytojas buvo įpareigotas visą likusį Č.Milaro turtą po dešimties metų parduoti, o pinigus perduoti tai Toronto gyventojai, kuri per tuos dešimt metų pagimdys daugiausia vaikų. Jeigu kelios moterys pasieks tą patį rezultatą, suma turi būti joms padalinta lygiomis dalimis.
Po to vykusios „varžybos" įėjo į istoriją kaip „Didžiosios gandrų lenktynės". Laikraščiai stebėjo šeimas, bandančias rasti būdą gauti pinigus, o kai varžybos baigėsi, keturios motinos, per 10 metų po Č.Milaro mirties pagimdžiusios iš viso 30 vaikų, gavo po 125 tūkst. dolerių.
Jozefo Haidno 45-oji simfonija
V.Mocarto amžininkas Jozefas Haidnas (Joseph Haydn) ilgai tarnavo rūmų orkestro dirigentu. Jo darbdavys kunigaikštis N.Esterhazis J.Haidnui ir jo orkestrui `niekada nesuteikdavo atostogų. 1772 m. vasarą J.Haidnas praleido Eizenštate, dirbdamas savo senam globėjui. J.Haidnas, kaip ir kiti daugiau kaip dvidešimt muzikantų, po kelių mėnesių darbo labai norėjo namo, bet kunigaikštis pageidavo, kad jie grotų ir toliau. Taigi J.Haidnas parašė simfoniją, dabar žinomą kaip „Atsisveikinimo", kurią atlikę muzikantai vienas po kito nustojo groti, nusilenkė ir nuėjo nuo scenos, šokiruodami ir glumindami žiūrovus. Kunigaikštis užuominą suprato ir leido visiems jau rytojaus dieną grįžti į Vieną.
Džonatano Svifto pranašystė
XVIII a. Londone buvo madinga astrologija ir daugybė norinčiųjų prasigyventi tvirtindavo, kad gali numatyti ateitį. Astrologai skelbdavo ateinančių metų prognozes ir jas publikuodavo almanachuose. Vienas iš labiausiai žinomų astrologų buvo Džonas Partridžas (John Partridge). Jo almanachuose buvo daugybė miglotų pranašysčių, kurios galėjo būti pritaikytos praktiškai visur ir visiems, taigi nemažai žmonių jį laikė šarlatanu. Dž.Partridžas klestėjo daug metų, kol staiga pasirodė varžovas - Izaokas Bikerstafas (Isaac Bickerstaff). O jis išpranašavo, jog Dž.Partridžas mirs po kelių mėnesių, kovo pabaigoje. Pagal jo prognozę konkurentas turėjo mirti nuo karštinės, ir jis net numatė tikslią datą ir valandą.
Pagaliau atėjo lemtinga diena, ir Londone pasklido kalbos, kad Dž.Partridžas išties mirė. Buvo viešai paskelbtas laiškas neįvardintam asmeniui, patvirtinantis, kad Dž.Partridžas prieš kelias dienas atgulė, susirgęs karštine ir mirė praėjus kelioms valandoms po numatyto laiko. Gandai pradėjo sklisti po visą Londoną ir iki balandžio 1 dienos tapo plačiai žinomi. Suskambo bažnyčios varpai ir, dideliam gyvut gyvutėlio Dž.Partridžo nepasitenkinimui, prie jo namų pradėjo rinktis norintieji pareikšti užuojautą. Jis paskelbė savo mirties paneigimą, bet žala buvo jau padaryta. Žmonės skelbė visokiausius liudijimus, teigdami, jog matė kūną, kiti tvirtino jį matę gyvą, trumpai tariant, kilo sumaištis. Jo pavardė net buvo išbraukta iš gyventojų registro, taigi juridiškai jis tapo miręs. Iš tiesų Džonas Partridžas mirė 1715 m. O tikroji I.Bikerstafo asmenybė buvo atskleista - jis buvo ne kas kitas kaip didysis satyrikas Džonatanas Sviftas (Jonathan Swift).
Lažybos, paralyžiavusios dalį Londono
XVII-XVIII a. gyvenęs Teodoras Hukas (Theodore Hook) buvo kompozitorius ir rašytojas, mėgdavęs krėsti išdaigas. Jis (ar kažkas iš jo pažįstamų), kaip buvo kalbama, jautė antipatiją kažkam iš Bernerso gatvės Londone 54-ojo namo gyventojų, todėl jis parašė tūkstančius laiškų, kad įvairios tarnybos ir valdžios įstaigų atstovai vieną konkrečią dieną apsilankytų šiuo adresu. Į šį namą pradėjo plūsti kaminkrėčiai, advokatai, karstadirbiai, kunigai ir pan., ir lankytojų vis daugėjo. Kol T.Hukas su draugu stebėjo, kas vyksta, apkvailintųjų gyventojų pyktis pasiekė apogėjų, buvo iškviesti valdžios atstovai, kad išvaikytų minią. Pasak gandų, T.Hukas susilažino su draugu, kad jis bet kurį Londono adresą padarys populiariausiu mieste, ir jam tai pavyko!
Netikras šnipas
Chuanas Pužolis Garsija (1912-1988) norėjo šnipinėti nacius. Ispanas kelis kartus siūlė paslaugas sąjungininkų žvalgyboms, bet nebuvo priimtas. Taigi Ch.Garsija nusprendė elgtis priešingai - ne rinkti žvalgybos duomenis sąjungininkams, o teikti neteisingą informaciją naciams. Ch.Garsija įtikino vokiečius, kad Anglijoje vadovauja agentų tinklui, renkančiam jiems slaptus duomenis. Chuanui taip gerai sekėsi, kad britų žvalgyba galų gale patikėjo jam užduotį apgaudinėti nacius. Naudodamas slapyvardį „Garbo", Ch.Garsija įtikino vokiečius, kad vadovauja keliasdešimčiai jiems dirbančių šnipų ir teikė Vokietijai melagingą informaciją, ypač pravertusią prieš įsiveržimą į Normandiją 1944 m. birželį. 1944 m. Ch.Garsiją apdovanojo tiek Vokietija, tiek Anglija. Vokiečiai jam skyrė Geležinį kryžių „Už tarnybą fronte", o Anglijoje jis tapo Britų imperijos aukščiausiojo laipsnio ordino kavalieriumi.
Diogenas - didis pokštininkas
Diogenas Sinopietis, gyvenęs Graikijoje IV a. pr.m.e., garsėjo tuo, kad mėgdavo mesti iššūkį aplinkiniams. Pats jis gyveno asketiškai ir jausdamas moralinį pranašumą, atvirai šaipėsi iš amžininkų, ypač Platono, kurį išjuokdavo kaip nepakenčiamą plepį. Jam labai patikdavo erzinti Platoną: atėjęs į jo paskaitas jis tyčia valgydavo traškų maistą, kad jį trikdytų. Kadangi Platonas žmogų apibūdino kaip dvikojį be plunksnų, Diogenas nupešė vištą, įbėgo į simpoziumą ir sušuko: „Štai žmogus!"
Aleksandras Didysis pamatęs Diogeną paklausė, ar šis ko nors iš jo norėtų. Diogenas pasižiūrėjo į jį ir tarė: „Pasitrauk nuo kelio, tu man užstoji saulę". Į tai Makedonietis atsakė: „Jeigu nebūčiau Aleksandras, norėčiau būti Diogenas", o Diogenas atrėžė: „Jeigu nebūčiau Diogenas, taip pat norėčiau būti Diogenas".
