7 nuotr.Kaip rodo tyrimai, mūsų amžininkai pasižymi didesne vidutine perkamąja galia negu jų pirmtakai, gyvenę prieš pusę amžiaus ir anksčiau. Nepaisant to, vis mažiau žmonių gali save pavadinti visiškai laimingais. Vokiečių psichologai šį fenomeną vadina „žmonijos materialiuoju prakeiksmu“. Kokia jo esmė?
Mokslininkai nustatė, kad per pastaruosius 50 metų Vokietijos gyventojai tapo vidutiniškai 4 kartus turtingesni, tačiau kartu 38 proc. padidėjo skaičius tų, kuriuos kamuoja depresija. Specialistai mano, kad dėl to yra kaltas nuolatinis vartojimo skatinimas.
Šios srities pionieriais tapo, ko gera, Amerikos automobilių gamintojai. Praėjusio amžiaus pradžioje Ameriką tiesiog užplūdo „fordai“, „bjuikai“, „kadilakai“ ir „ševrolė“. Laikui bėgant, rinka buvo prisotinta, ir žmonės nustojo pirkti naujas mašinas. Pardavimai smuko. Bandydami pataisyti padėtį, rinkodaros specialistai sumanė genialų ėjimą: reklamos kampanijos senų automobilių savininkams ėmė diegti nevisavertiškumo jausmą. Jų pavyzdžiu pasekė ir kitų prekių - drabužių, avalynės, kosmetikos - gamintojai.
Pirkti reikia nuolat
Ši reklamos gudrybė yra aktyviai taikoma iki šiol. Jeigu reikia į rinką prastumti naują automobilio ar išmaniojo telefono modelį arba net naują kavos rūšį, potencialiems vartotojams teigiama, kad pradėję naudotis naujove, jie pasieks tai, kas anksčiau nepavykdavo - nugalės varžybose, gaus prestižinį darbą, sužavės nuostabią gražuolę...
Dizaineriai tradiciškai dukart per metus išleidžia naujas drabužių kolekcijas. Iš esmės sudėvėti drabužį per pusmetį nėra taip lengva. Bet jei vilkėsite tai, kas buvo madinga praėjusį sezoną, būsite „atsilikę“, tai tiesiog „nepadoru“. Ir jūs, kad neatsiliktumėte nuo mados, pirksite daiktus, be kurių tikrai galėtumėte apsieiti.
Niekam ne paslaptis, kad yra daiktų, kurie prikišamai rodo jų savininko „statusą“. Pagal kokybę jie gali ir nelabai skirtis nuo analogų, pagamintų ne tokių garsių gamintojų, bet daug kas yra pasirengę permokėti už žinomą prekės ženklą. Jei negalite sau to leisti, jūsų statusas bus vertinamas kaip žemesnis už tų, kas gali pakloti x sumą už tą ar kitą brangų pirkinį.
Elektronikos prietaisų manija - atskira pokalbio tema. Ko gera, technikos naujovių rinka lenkia visas kitas vartojimo sritis, nepaisant to, kad kompiuteriai ir mobilieji telefonai lyg ir nėra pirmojo būtinumo daiktai. Taip, be šių prietaisų šiandien apsieiti yra sunku, bet, pavyzdžiui, paskambinti ar nusiųsti žinutę galima ir paprasčiausio modelio telefonu. O rinkti tekstus ir siuntinėti elektroninį paštą galima ir ne naujausiu kompiuteriu... Bet mes norime visko turėti kuo daugiau, tarkime, kad būtų galima kokybiškai fotografuoti, filmuoti, klausytis radijo ir t.t. Todėl domimės, kada ant prekystalių pasirodys naujovės, dar tobulesnės už ankstesnius modelius.
Ir būsime laimingi?
Mičigano universiteto mokslo tyrimo centro ir San Fransisko universiteto specialistai atliko tyrimą, kurio metu apklausė žmones, išeidavusius iš prekybos centrų. Jie buvo prašomi įvertinti savo pasitenkinimo pirkiniais ir juntamo malonumo lygį.
Visas prekes mokslininkai padalijo į tris grupes: į pirmąją įėjo tokios prekės kaip drabužiai, technikos prietaisai arba baldai, į antrąją - pirkiniai, susiję su hobiais, pavyzdžiui, kolekcionuojami daiktai, muzikos instrumentai arba treniruokliai, trečiajai buvo priskirti bilietai į koncertus ir parodas arba turistiniai kelialapiai.
Pasirodė, didžiausią džiaugsmą žmonės jusdavo tada, kai nusipirkdavo ką nors, susijusio su jų nuolatiniais pomėgiais ir laisvalaikio veikla. Koncertai ir kelionės užėmė antrąją vietą, o daiktai liko paskutinėje. Kaip paaiškinti šį reiškinį? Vis dėlto didžiausią pasitenkinimą jaučiame, kai darome ką nors mielo širdžiai ir kartu galime tai „pačiupinėti“, tvirtina psichologai.
O štai su plataus vartojimo prekėmis yra sudėtingiau. Mat įvairius daiktus dažnai perkame impulsyviai, pagal nuotaiką. Arba nusiperkame ne tą daiktą, kurį ketinome (nes, pavyzdžiui, „tam“ neužteko pinigų), arba vėliau dėl kokių nors priežasčių pirkiniu nusivylėme... Be to, ir drabužiai, ir avalynė, ir buitinė technika, ir interjero daiktai anksčiau ar vėliau sulūžta, suplyšta, išeina iš rikiuotės ir juos tenka keisti naujais.
Sąmokslo teorija
Jeigu tikėsime suplanuoto prekių nusidėvėjimo teorija, dauguma daiktų yra specialiai gaminami taip, kad greitai atsisakytų tarnauti ir kad vartotojai pirktų naujus. O ilgalaikio naudojimo prekių į rinką niekas tiesiog neįleidžia!
1972 m. Livermoro miesto (Kalifornijos valstija) gaisrinėje buvo aptikta, kad čia nuo 1901 m. kabo labai neįprasta lemputė, sėkmingai pergyvenusi dvi stebėjimo kameras ir kuo puikiausiai tebeveikianti. Istorikams pavyko nustatyti, kad ta elektros lemputė buvo pagaminta 1895 m. Šelbio mieste (Ohajo valstija), o jos ilgaamžiškumo garantu tapo kokybiškas kaitinimo siūlas.
Žinoma, šiandien mažai kas prisimena, kad kadaise visos kaitrinės lemputės buvo ilgaamžės, bet jų gamintojai buvo suinteresuoti didinti pardavimų apimtis. Lempučių „darbo valandų“ skaičius buvo specialiai sumažintas nuo 2500 iki 1000. Bet 1942 m. teisybė išaiškėjo...
Tačiau principą jau perprato monopolininkai. XX a. 6-ą deš. jis padėjo atgaivinti JAV ekonomiką. Tyčia trumpindami savo prekių „amžių“ iki minimalaus, fabrikantai sulaukdavo didesnės tų prekių paklausos, jų pajamos augo, o valstybė gaudavo savo dalį.
Gaminti ilgalaikio naudojimo produkciją tapo tiesiog nepelninga. Pavyzdžiui, 1981 m. VDR pasirodė kaitrinė lemputė su volframo siūlu, kurios tinkamumo laikas galėjo siekti 50 metų. Bet prekybininkai atsisakė jas pirkti. Jiems buvo daug naudingiau pardavinėti įprastas lemputes, kurios perdega po kelių mėnesių. Sakoma, kad energiją taupančių lempučių (kurios kainuoja gerokai daugiau už paprastas) tinkamumo laikas siekia kelerius metus. Bet iš tiesų ir jos tarnauja neilgai, tiesiog naudoja mažiau energijos.
Sugadino net kojines...
Jau praėjusio amžiaus 5-ą deš. pasirodė nepaprastai tvirtos kojinės iš nailono, kurį pagamino chemijos prekių koncernas „DuPont“. Moterys, stvarsčiusios naujovę, buvo sužavėtos. Bet gamintojai greitai susivokė, kad rinkai prisisotinus pardavimų apimtys sumažės - jei jau kojinės yra tokios tvirtos, daugiau kaip vieną ar dvi poras niekas nepirks. Taigi koncerno inžinieriai gavo nurodymą sukurti ne tokį tvirtą pluoštą: pirmųjų partijų kojinės galėjo tarnauti 3-5 metus, o vėlesnės kartos suplyšdavo po savaitės kitos.
...ir šaldytuvus
Nors nurodoma, kad šiuolaikiniai šaldytuvai paprastai tarnauja 10 metų, neretai jie išeina iš rikiuotės arba ima gesti po kelerių metų, kaip tik tada, kai baigiasi garantinio remonto laikas. O juk „socializmo“ laikais pagaminti šaldytuvai veikdavo 20-30 metų, jų gamintojams nebuvo prasmės gaminti greitai nusidėvinčius agregatus ir skatinti piliečius pirkti naujus, nes ekonomika buvo planinė.
Daugelis elektronikos prietaisų detalių yra gaminamos ne iš metalo, o iš plastiko. Taigi fotoaparatai, pagaminti praėjusiame amžiuje, puikiai veikia iki šiol, o šiuolaikinių skaitmeninių kamerų matricos po kelerių metų „išdega“ ir nuotraukų kokybė prastėja.
Tarp kitko, esama žmonių, kuriems naujų daiktų pirkimas yra tarsi sportas ar medžioklė. Nusipirkęs trokštamą daiktą žmogus netrukus praranda susidomėjimą juo ir ieško kito „taikinio“. Taigi, materialinės vertybės, daiktai laimės mums nesuteikia.
