Laivo apsauga nuo piratų: žiauriau nei kalėjime

Paklaustas, ar teko susidurti akis į akį su piratais, G.Lašakevičius atsakė, kad vienas pavojus buvo tikras.

„Buvo naktis, ilsėjausi, girdžiu: „Alfa lima lima". Automatiškai užsimeti šarvinę liemenę, imi ginklą ir bėgi. Per treniruotes, kol visi subėgdavo į savo pozicijas, užtrukdavome 3 minutes. 6 mūsų žmonės laive gyveno konteineryje, apsirengti ir atbėgti į šeštą antstato aukštą nebuvo taip paprasta. O tada naktį, išgirdę tą signalą, visi per 1,5 minutės buvo savo postuose", - pasakojo grupės vadas.

„Su kapitonu žiūrime į radarą, matome - mūsų laivagalio link artėja taikiniai, plaukiantys 30 mazgų. Priartėję per 100-150 metrų laikėsi mūsų greičio. Mūsų didžiausias greitis 16, mažiausias - 6 mazgai. Žiūri pro naktinio matymo prietaisus, bet nieko nematai dėl didžiulės drėgmės. Radare taikinys yra, vizualiai nematai. Buvo priimtas sprendimas iššauti signalinę raketą, kad apšviestų. Matau - radare taikinys apsisuka ir dideliu greičiu eina nuo mūsų. Iššovę raketą, mes irgi šiek tiek apsišvietėme, gal jie pamatė, kad daug ginkluotų žmonių stovi postuose, tad nebandė pulti toliau", - pasakojo kapitonas leitenantas.

Įdomu, kad kai laivas stovi inkaravietėje ar uostuose, ALAG negali turėti ginklų, t. y. jie neturi būti matomi. „Kai į laivą įlipdavo locmanas, kulkosvaidžius uždarydavome konteineryje, bet asmeninius ginklus pasilikdavome", - pasakojo pokalbininkas.

Jie puola civilius laivus. Neretai priartėja, pamato ginkluotą apsaugą, paprašo cigarečių ar vandens ir pasitraukia.

Kramto narkotikus

Pasak G.Lašakevičiaus, gal todėl, kad humanitarinę pagalbą gabenantys laivai moka mažesnius mokesčius už stovėjimą prie krantinės, somaliečiai mieliau priima kitus laivus. Jų požiūris visai kitoks. Jie vis sako, kad rytoj laivas užeis į uostą, o tas rytoj gali būti ir po 10 dienų. Laivas, kuriame buvo Lietuvos grupė, ilgiausiai stovėjo dvi savaites.

Pasak Lietuvos kapitono leitenanto, labiausiai žmonės suvargę Somalyje. Jie labai liesi ir dirba dieną naktį.

Jis neleisdavo savo grupės nariams eiti arti borto, turėti akių kontaktą su vietiniais, nes jie kramto kato lapus, turinčius narkotinių medžiagų. Kai prisikramto, pajunta jėgų antplūdį. 50 kg sveriantį maišą lengvai užsimeta ant galvos.

„Somaliečiai gali užlipti aukštai ant triumo dangčio, į 10-15 metrų aukštį, ir pašokti. Jeigu nukristų, būtų kita istorija. Mes jiems nieko sakyti negalėjome. Laivą turėjome saugoti tik jūroje, o krovos metu - tik savo konteinerį ir save", - sakė ALAG vadas.

4 mėnesius neišlipo į krantą

„Kai stovi prie uosto, nėra bangavimo, jeigu nebudi, gali pabėgioti po denį, yra daugiau vietos. O kai įeini į uostą, triumai atidaromi, ir viskas. Laive 12 žmonių grupė treniruotis turėjo mažą patalpėlę. Uostuose ilgai nestovėdavome. Ilgiausiai buvome Mombasos (Kenija) uoste, kur laivas buvo pakraunamas. Iškraunamas jis būdavo Berberoje, Bosase, Mogadiše.

Prieš tai laive dirbusios penkios ALAG, laivui atplaukus į Mombasą, galėdavo apsigyventi viešbutyje ir pailsėti, nes po dviejų mėnesių jūroje jau norisi stabilumo. Žinoma, dalis karių likdavo laive, nes reikėdavo saugoti konteinerį su ginklais. Paties laivo saugoti nereikėjo, nes tai saugus uostas. Deja, tokios galimybės Lietuvos ALAG neturėjo dėl COVID-19.

„Jeigu palieki laivą, į jį gali įlipti po 10 parų, nes turi karantinuotis ir pasidaryti testą. Jeigu laivui reikia išplaukti anksčiau, vadinasi, tu lieki ir jis išplauks be tavęs. Tad mes nuo kovo 8 iki birželio 30 d. nė karto neišlipome į krantą. Vaikinai juokaudavo, kad mūsų sąlygos žiauresnės nei kalėjime: ant laivo bortų - spygliuota viela, be to, mes turėjome mažiau vietos nei kaliniai", - pasakojo ALAG-6 vadas.

Maitino ir ožkų uodegomis

2013 metais pastatytas laivas „Spiekeroog" yra 108 metrų ilgio, 17 m pločio, antstatas šešių aukštų, tiltelis - šeštame.

Įgula - 16 žmonių, dauguma filipiniečiai. Virėjas buvo iš Šri Lankos, o padėjėjas - filipinietis. Jie stengėsi įtikti europiečiams, bet ir nenuskriausti filipiniečių.

„Kartais jiems nelabai pavykdavo (juokiasi. - aut. past.). Pietums visada būdavo kokia nors sriuba, dažniausiai aštroka. Aš valgydavau, kiti likdavo be sriubos. Virėjas į kiekvieną sriubą dėdavo imbiero.

Pasirodo, vištienos jie neatitirpindavo, tiesiai iš laivo šaldytuvo dėdavo į keptuvę. Tad iš mėsos nieko nelikdavo, gaudavai mažytį gabaliuką. Žinoma, galėjai papildomai ką nors pats pasigaminti, visada būdavo vadinamųjų „bomžpakių", galėdavai pasidaryti sumuštinių.

Pusryčiams gaudavome du kiaušinius, dažniausiai keptus, galėdavai dar ryžių pasiimti. Kartais būdavo dešrelė, - kalbėjo vadas. - Kartą pavalgėme, klausiu mechaniko, koks ten buvo patiekalas. Jis sako: „A, vėl tos ožkų uodegos, aš jų nevalgau. Pasakiau savo vyrams, ką mes valgėme. Iš 12 mano grupės vyrų jas valgė tik 3.

Ir man jos nelabai patiko, turi specifinį kvapą. Dar vienas patiekalas man nepatiko - labai riebi mėsa ir sriuba su ja. Blogiausia, kad turi valgyti, nes kitko negausi. Tiesa, turėjome riešutų per Lietuvą užsisakę, vaisių.

Per jų šventes gaudavome jų delikatesų - pavyzdžiui, žuvies galvą. Kas dvi savaites pats virėjas kepdavo pyragus, picas, jie buvo skanūs."

Grupės vadas pasakojo, kad kai jis grįžo namo, ant stalo jo laukė šaltibarščiai. Beje, gydytojas įspėjo neforsuoti lašinių grįžus, pradėti viską valgyti po truputį.

Mombasas - saugus uostas, bet iš laivo nebuvo leidžiama išlipti. Vietos prekeiviai savo prekes prinešė prie laivo. Grįžtant Džibutyje buvo leista nusipirkti suvenyrų. Pamatę baltaodį, vietiniai bando magnetuką parduoti už 20 dolerių, o nusiderėti galima iki 1 dolerio.

Grįžus iš misijos visiškai pasikeitė G.Lašakevičiaus požiūris į gyvenimą.

„Mes viską turime. O jie vieną kartono lapą pasikloja, kitu užsikloja. Kai grįžtant Džibutyje buvome išsinuomoję mašiną, nes mūsų konteineris buvo už 3 kilometrų nuo gyvenamosios vietos, buvome įspėti, kad neužvažiuotumėme ant kartono, nes ten gali gulėti vaikas", - pasakojo jis.

„Kai grįžome į Lietuvą, važiavome autobusu, negirdėjau nė vieno garso. Visi prilipę prie langų, matome žalią spalvą, kurios ten nebuvo. Ir žmonės kitokie, ir šaligatviai kitokie, ir to smėlio nėra", - įspūdžius sugrįžus iš „Atalantos" operacijos Somalyje pasakojo Lietuvos ALAG-6 vadas.