Žinoma, alchemijos istorijoje būta nemažai mįslingų atvejų ir mistifikacijų. Pavyzdžiui, garsiausias alchemikas (kurio vardas taip pat išgarsėjo per Džoanos Rouling (Joanne Rowling) kūrinius) Nikola Flamelis (Nicola Flamel) iš tiesų nebuvo alchemikas. Šis prekybininkas fenomenaliai greitai praturtėjo pardavinėdamas ir perpardavinėdamas nekilnojamąjį turtą. Tais laikais buvo įsivaizduojama, kad greitai praturtėti yra įmanoma tik radus filosofinį akmenį, taigi N.Flamelis buvo palaikytas alchemiku. Kadangi tais laikais mokslininkai dažnai leisdavo savo kūrinius prisidengę autoritetų vardais, garsiojo alchemijos veikalo „Hieroglifų figūros“ autorius jį išleido jau žinomo N.Flamelio vardu. Veikalas išpopuliarėjo, tikrojo autoriaus vardas nuėjo į užmarštį, o „alchemiko Flamelio“ vardas pasiekė mūsų dienas.

Apie tai, kad alchemikas buvo I.Niutonas (I.Newton), priešingai, sužinota jau po jo mirties. Fundamentaliosios fizikos kūrėjas, būdamas gyvas, griežtai kritikuodavo alchemiją ir rašė, kad ji padarė daug žalos mokslui. Tačiau mokslininkui mirus pasirodė, kad trečdalis jo rankraščių yra skirti alchemijai. Pasirodo, jis 30 metų ieškojo filosofinio akmens. Garsiosios žilos I.Niutono garbanos - ne ligos ar streso padarinys, o nepavykusių eksperimentų su gyvsidabriu rezultatas.

Pagrindinė alchemijos idėja - transmutacija, t.y. vienos medžiagos virtimas kita. Nors šviną paversti auksu senovės mokslininkams nepavyko, atlikinėdami daugybę elsperimentų jie atsitiktinai gavo nemažai naudingų medžiagų, kurias naudojame iki šiol.

Fosforas 

Yra žinoma, kad alchemikas mėgėjas H.Brandas iš Hamburgo fosforescuojančią medžiagą išgavo atsitiktinai, garindamas šlapimą? Kad turėtų žaliavos, H.Brandas kareivinėse surinko keletą statinaičių šlapimo ir lėtai jį garino, kol gavo lipnią medžiagą. Gautąją substanciją mokslininkas distiliuodamas dukart išvalė ir be sąlyčio su oru iškaitino su kvarciniu smėliu ir anglimi. Galutinis rezultatas - balti milteliai, šviečiantys tamsoje.

Europietiškas porcelianas

Baltasis auksas - porcelianas - pirmą kartą buvo pagamintas Kinijoje. Pakartotinai pagaminti šios nuostabios medžiagos ilgai nesugebėjo niekas. Tik po tūkstančio metų nedideliame Vokietijos meistelyje Meisene alchemikas Johanas Betgeris (Johann Boettger) pagamino pirmuosius Europoje porceliano gamitontojas, dabar žinomus kaip Meiseno porcelianas.

Parakas

Kietą sprogų mišinį iš susmulkintų anglies, sieros ir salietros gabalėlių kinas alchemikas Sun Simiao pagamino VII a. Kaitinamas šis mišinys plykstelėjo smarkia liepsna.

Amoniakas

Šiuolaikinis šios medžiagos pavadinimas - amonio chloridas. Jis buvo atrastas jau Senovės Egipte, o arabų alchemikai jį vadino „nušadir“.

Arsenas

Nėra tiksliai žinoma, kada pirmą kartą buvo išgautas grynas „metalinis“ arsenas, bet jo atradimas yra priskiriamas alchemikui Albertui Didžiajam. Tai vienas iš penkių „alcheminių“ elementų, atrastų viduramžiais.

Karališkasis vanduo

Tirpalą, galintį ištirpdyti metalų karalių - auksą, 1270 m. išgavo italas alchemikas Bonaventura. Tai azoto rūgšties ir druskos rūgšties mišinys.

Beje, alchemijos pėdsakų galima aptikti iš pirmo žvilgsnio netikėčiausiose srityse, pavyzdžiui, jogoje. Yra žinoma, kad jogai ant galvos stovėdavo ne dėl sveikatos, o dėl amžinojo gyvenimo. O dėl filosofinio akmens - jį šiuolaikinių žmonių požiūriu atrado toks Bernardas iš Trevizo, XV a. suformulavęs ramaus gyvenimo paslaptį - žmogus turėtų tenkintis tuo, ką turi. Dabar alchemikų veikalų tyrinėjimas yra svarbi mokslo istorijos dalis. Pavyzdžiui, I.Niutono bandymai iki šiol yra demonstruojami Oksfordo studentams.