Nelaiminga meilė suteikia laisvę

Žmonės subręsta santykiams su kitu žmogumi skirtingu metu. Kai kurie - jaunystėje, kai kurie - niekada. Tiesiog moteris gali būti nepasirengusi rimtiems santykiams su vyrais, nejaučia jų poreikio. O jeigu ji yra išauklėta taip, kad neįsimylėti - nenormalu, ji nesąmoningai kiekvieną kartą rinksis tokį dievinimo objektą, kuris nė nežvilgtelės į jos pusę - laimingai vedusį, pirmenybę teikiantį kitokio tipo moterims, ne savo sluoksnio ir t.t. Galų gale, nelaimingai įsimylėjusią aplinkiniai užjaučia, užuot apipylę klausimais ir užuominomis apie vedybas.

Būna, kad meilė vyrui yra vaidinama tyčia - kai moteris supranta, kad jokiems įsipareigojimams nėra pasirengusi, o visuomenė nenori to suprasti.

Neatitinka aukštų standartų

Moters grožis visada buvo vertinamas. Inkų imperijos merginoms tekdavo persirišti klubus ir kojas, kad jos išbrinktų ir taptų storos, jeigu mergina norėdavo vietos supratimu būti graži. Karalienės Viktorijos laikų jaunos anglės taip užsiverždavo korsetus, kad negalėdavo normaliai kvėpuoti ir valgyti, mat madinga buvo talija, daug lieknesnė negu ta, kurią numatė gamta. Bet tik šalyse, kuriose labai trūkdavo vyrų, to meto požiūriu netobula mergina anksčiau ar vėliau nesutikdavo savo antrosios pusės. Grožio idealas buvo, bet buvo ir suvokiama, kad ne kiekviena moteris jį gali atitikti, ir visai neidealios damos galėjo tikėtis būti mylimos už jų gerąsias savybes.

Būna ir atvirkščiai: moters poreikiai nesutampa su tuo, ką jai gali duoti dauguma aplinkinių vyrų. Esmė gali būti arba situacija (ji nepajėgia pamilti agresyvaus arba nevalyvo vyriškio, o gerų ir tvarkingų ten, kur ji gyvena, beveik nėra), arba patys reikalavimai, kai moteris svajoja apie išskirtinai gražų arba talentingą vyrą, vertindama tokį variantą kaip vienintelį įmanomą, nes, pavyzdžiui, buvo taip auklėjama. Vyrų, kurie išsiskiria iš bendros masės, nėra daug, ir juos paprastai supa gerbėjų minios. Palaikyti nuolatinių santykių su visomis jie, aišku, negali, taigi daugumos gerbėjų meilė tokiems vyrams liks be atsako.

Širdžiai reikia dramų ir net tragedijų

Kai Marinos Cvetajevos kažkas paklausė, kodėl ji rašo tiek eilėraščių apie nelaimingą meilę, poetė nusistebėjo: nejau būna kitokia meilė? O juk ji mylėjo savo vyrą ir jis ją - taip pat. Bet jos sielai reikėjo peno - stiprių pergyvenimų, ji jų ieškojo ir rasdavo.

Deja, labai dažnai poreikis kentėti dėl meilės - tai ieškojimas pagrįsto, visuomenei priimtino preteksto atvirai kankintis ir verkti, kai norisi tą daryti. Taip būna po gilių, užslėptų psichologinių traumų, ypač patirtos seksualinės prievartos, apie kurią tarsi reikia tylėti, negalvoti, pamiršti, o širdis dar tebesielvartauja.

Kalbant apie patirtą prievartą, seksualinę arba fizinę, įsimylėti tik beviltiškai - kai kada yra būdas likti saugiai nuo gąsdinančių prisilietimų, artumo, neatsisakant meilės pergyvenimų apskritai. Seksualinę prievartą patyrė daugybė moterų, neišskiriant garsių. Tarp jų - Merlina Monro (Marilyn Monroe), kurią visą gyvenimą kamavo depresijos, panikos priepuoliai, ji nuolat pasirinkdavo netinkamus vyrus.

Netinkamas tėvų pavyzdys

Jeigu vaikystėje tėtis ir mama buvo šalti, griežti, jų dukterų sielose įsitvirtins iškreiptas meilės suvokimas. Jos rinksis tuos, kurie su jomis bus šalti, nes nesąmoningai neabejos - būtent tokia turi būti meilė.

Neprieinamas mylimasis traukia ir tas, kurios vaikystėje užaugo be tėvo ir kurių mama buvo priversta kiauras dienas dirbti, vaikas tokiu atveju prarado net ne pusę, o gerokai daugiau tėvų dėmesio. Nieko keista, kad paskui jos renkasi mylėti nemokančius vyrus.