Kodėl Bulgarija netapo šešioliktąja respublika?

Mongolija

Mažai kas žino, kad po Sovietų Rusijos antrąja socialistine šalimi pasaulyje jau 1921 metais oficialiai tapo Mongolija. Iki pat SSRS griūties ji buvo laikoma neoficialia „šešioliktąja respublika“. Bet kodėl su Mongolija taip ir nebuvo įforminta „oficiali santuoka“? XX a. 3-iajame dešimtmetyje sovietų vadovybė to nesiėmė dėl geopolitinių priežasčių: Mongolija buvo palikta kaip buferinė valstybė, jei kiltų karinis Kinijos ir Japonijos konfliktas, o po Antrojo pasaulinio karo šios šalies neįtraukė į SSRS sudėtį, nenorėdami erzinti Kinijos. Mongolija tikėjosi tapti sovietine respublika net iki 10-ojo deš. pradžios, kai paaiškėjo, kad Sovietų Sąjungos laukia neišvengiamas žlugimas. Tada Mongolijos vyriausybė oficialiai paskelbė atsisakanti socializmo statybos.

Kinija

Mao Dzedongas visada jautė didelę pagarbą J.Stalinui. Būtent jam remiant Mao tapo tautos lyderiu. 1949 m. buvo paskelbta Kinijos Liaudies Respublika. Netrukus įvyko SSRS ir KLR vadovų derybos, per kurias Mao išreiškė norą įjungti Kiniją į Sovietų Sąjungą sąjunginės respublikos teisėmis. SSRS vadovybė į savo naująją sąjungininkę žiūrėjo gana atsargiai, todėl Mao buvo parengtas diplomatiškas atsakymas. J.Stalinas išreiškė pageidavimą, kad Kinija šiame regione ir toliau liktų savarankiška politinė jėga. Sovietų vadas nenorėjo, kad Mao taptų jo konkurentu. O į valdžią atėjus N.Chruščiovui ir pasmerkus J.Stalino kultą, dviejų didžiųjų valstybių santykiai smarkiai pašlijo.

Bulgarija

Bulgarija buvo vienintelė Rytų Europos šalis, kuri ne šiaip zondavo galimybę įstoti į SSRS, o net keletą kartų įteikė oficialius prašymus prisijungti. Idėja įstoti į SSRS kilo bulgarų komunistų lyderiui Todorui Živkovui. T.Živkovas - pirmasis, o paskui generalinis Bulgarijos KP CK sekretorius (1954-1989 m.).

Istoriškai Bulgarijos Liaudies Respublika buvo artimiausia Sovietų Sąjungai socialistinės stovyklos šalis. Broliški santykiai užsimezgė per 1877-1878 metų Rusijos ir Turkijos karą, kai Rusija prisiėmė misiją išlaisvinti Balkanų krikščionis iš turkų jungo. SSRS, Rusijos įpėdinė, taip pat draugiškai šaliai teikė visokeriopą pagalbą: skirdavo subsidijas žemės ūkiui, žemesnėmis kainomis parduodavo naftą (kurios dalį bulgarai už valiutą perparduodavo į Vakarus) ir padėjo vystyti maisto, lengvąją, atominę ir naftos perdirbimo pramonę bei atvėrė didžiulę savo rinką (užtenka pasakyti, kad pagal eksportuojamų prekių apimtį Bulgarija tapo trečiąja SSRS užsienio prekybos partnere). Bulgariją valdanti Komunistų partija, veikiama Sovietų Sąjungos, šalį atvedė į socialistinę prekybos bendriją - Ekonominės savitarpio pagalbos tarybą, ir Varšuvos sutarties organizaciją - karinį bloką, kuriam vadovavo SSRS.

Bulgarijos Liaudies Respublikos vadovybė neabejotinai suprato visą ekonominio bendradarbiavimo su SSRS svarbą, o noras prisijungti prie „vyresniojo brolio“ buvo grįstas dar ir politiniais motyvais, o būtent - Bulgarijos komunistų partijos CK generalinio sekretoriaus Todoro Živkovo siekiu dar daug metų vadovauti valstybei. Jis sugebėjo ilgai išsilaikyti valdžioje, metodiškai „nustumdamas“ kitus pretendentus į „sostą“. Tačiau jaustis ramus galėjo tik globojamas Maskvos. Užsitikrinęs bendrapartiečių paramą, Bulgarijos lyderis ėmė atkakliai prastūminėti „visiškos integracijos“ į SSRS doktriną. Įdomu, kad T.Živkovas tikėjosi, jog ir kitos „socialistinės“ šalys paseks jo pavyzdžiu.

Mėgino laimę: kiek kartų Bulgarija prašėsi į SSRS glėbį

Prisijungimas prie SSRS tapo bulgarų lyderio T.Živkovo gyvenimo uždaviniu. Pirmą kartą Bulgarijos laipsniško įjungimo į SSRS sudėtį klausimas oficialiai buvo aptartas per 1963 m. vykusį BLR komunistų partijos plenumą: jame buvo parengtas planas, kaip Bulgarija turi tapti viena iš sovietinių respublikų. Priėmę atsakingą politinį sprendimą, bulgarai pateikė sovietų vadovybei klausimą apie ekonominio ir politinio susivienijimo galimybę. Tuometiniam TSKP CK generaliniam sekretoriui Nikitai Chruščiovui ši iniciatyva buvo priimtina. Tačiau jis suvokė, kad T.Živkovas seniai vadovaujasi pragmatiškumu ir apie tai užsiminė Bulgarijos vadovybei. Nikita Chruščiovas pareiškė, kad supranta bulgarų, atsiliekančių pagal mėsos suvartojimą 1 gyventojui, norą kilstelėti šį rodiklį SSRS sąskaita ir Bulgarijos valdžios viršūnėles pavadino „gudruoliais iš Sofijos“. Per asmeninį susitikimą 1963 metais Maskvoje N.Chruščiovas jam būdingu stiliumi viską pavertė juokais: „Aha, kokie gudrūs, norite, kad mes už jus mokėtume graikams reparacijas? Mes neturime dolerių! Jeigu jūs turite - mokėkite patys!“ (Čia jis turėjo omeny Antrojo pasaulinio karo, kuriame Bulgarija kariavo A.Hitlerio pusėje, reparacijas).

Ir vis dėlto bulgarų lyderis neatsisakė pasirinkto tikslo. Praėjus 10 metų po nesėkmingo mėginimo susitarti su N.Chruščiovu, jis į Kremlių nusiuntė pakartotinį prašymą, tik dabar jau tuometiniam partijos generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui. Šįkart Todoras Živkovas pasirengė nuodugniau. Prieš kreipimąsi į Maskvą vyko BKP CK plenumas, kuriame buvo aptariamas vienas dokumentas - apie įvairiapusiško bendradarbiavimo su SSRS plėtojimo pagrindines kryptis. Plenume buvo nagrinėjami ekonominio, politinio ir kultūrinio bendradarbiavimo klausimai. Kaip ir 1963-iaisiais, T.Živkovas primygtinai reikalavo, kad posėdis būtų slaptas ir nebūtų publikuojama aptarta medžiaga, tai yra su ja nebūtų supažindinta visa partija ir plačioji visuomenė. Vieningas BKP CK nutarimas pritarti minėtajam dokumentui buvo pridėtas prie L.Brežnevui siunčiamo prašymo. Bet šis mėginimas įgyvendinti visapusiško suartėjimo idėją iki valstybių susijungimo taip pat nebuvo sėkmingas. Broliškos paramos L.Brežnevo žodžiuose jis neišgirdo. Pasak legendos, Leonidas Iljičius atrėžė: „Kurica - nie ptica, Bolgarija - nie zagranica!“ (Višta - ne paukštis, Bulgarija - ne užsienis.)

Ko ėmėsi „gudruoliai iš Sofijos“, kad užkariautų turistų iš SSRS širdis

T.Živkovo bendraminčiai, stengdamiesi paremti savo lyderį, kūrė įvairius Sovietų Sąjungos ir Bulgarijos suartėjimo planus. BLR komunistų partijos CK politinio biuro narys Lučezaras Avramovas, ne kartą sakęs, kad gimtąją šalį padaryti didžiosios SSRS dalimi - ne vienos kartos bulgarų komunistų svajonė, siūlė tam išnaudoti turizmo verslą.

Tuo metu Saulėtas krantas ir Auksinės kopos buvo praktiškai vieninteliai sovietiniams žmonėms prieinami užsienio kurortai. Kas gi nesvajojo apsilankyti užsienyje, pamatyti kitas šalis? Geležinės uždangos epochoje sovietų šalies žmonės be vargo galėjo išvykti tik į Bulgariją, tiek į pažintines keliones, tiek pailsėti prie jūros. Turistinių paslaugų teikimo srities monopolininkas buvo valstybinė bendrovė „Balkanturist“. Pagal L.Avramovo sumanymą nemažą paramą kelionių organizatoriui galėjo suteikti paprasti piliečiai. Pagrindinė jo projekto idėja - gyvenamojo ploto turistams iš SSRS didinimas. Reikėjo padaryti taip, kad kurortinio sezono metu kiekvienuose bulgarų namuose atsirastų vietos bent vienai sovietinei šeimai. Norint miesto ir kaimo namų savininkams padėti pagerinti gyvenimo sąlygas arba praplėsti patalpų plotą, reikėjo parengti valstybinę kreditavimo šeimininkams palankiomis sąlygomis programą.

Kodėl N.Chruščiovas ir L.Brežnevas nenorėjo suteikti Bulgarijai šanso tapti 16-ąja SSRS respublika?

Priežasčių, dėl kurių Bulgarija netapo visateise Sovietų Sąjungos nare, yra keletas. Pirma, bet kuri visuomenė yra nevienalytė, vadinasi, kiekvienos iš šalių piliečių reakcija net į taikų vienos valstybės prisijungimą prie kitos bus skirtinga. Ypač svarbus šis veiksnys buvo po Antrojo pasaulinio karo, kai SSRS prisijungė Baltijos valstybes ir Vakarų Ukrainą. Panaši situacija su Bulgarija galėjo sukomplikuoti ir taip jau sudėtingą vidaus politinę padėtį. Be to, toks žingsnis, būtų smarkiai padidinęs įtampą santykiuose su Graikija ir Turkija, vadinasi, ir su NATO, kurios narės jos buvo. Vakarai visai galėjo interpretuoti Bulgarijos prijungimą kaip sovietų agresiją. Nemažos reikšmės turėjo ir tai, kad SSRS ir Bulgarija neturėjo bendros sienos.