Knygų laužai: Kinijos chunveibinų istorija (2)

Prisišokinėjo

O Mao toliau sprendė problemą kaip sugebėjo. Buvo paskelbtas naujas šūkis: „Sumani moteris pagamins pietus be ryžių"- apie tai skelbė kiekvienoje gatvėje iškabinėti plakatai. Dėl nederliaus buvo apkaltinti keturi pagrindiniai priešai: musės, uodai, žiurkės ir žvirbliai. Pirmieji siurbė darbo liaudies kraują ir trukdė jai lydyti plieną, paskutinieji vogė grūdus.

Pagrindiniais netvarkos kaltininkais buvo paskelbti žvirbliai, todėl nutarta juos visiškai išnaikinti. Kiekvienas Kinijos gyventojas, jei nenorėjo sulaukti rimtų nemalonumų, privalėjo į priėmimo kontorą atnešti po 10 žvirblių kūnelių. Tad kinai ėmė gaudyti žvirblius.

Šis paukštelis, kaip žinoma, fiziškai negali išbūti ore ilgiau kaip 15 minučių. Todėl visi gyvenviečių ir miestų gyventojai eidavo baidyti vargšų sparnuočių tarškynėmis ir būgnais. Po ketvirčio valandos blaškymosi nusikamavę žvirbliai krisdavo po medžiotojų kojomis. Netrukus žvirblių Kinijoje neliko. Ir vėl visa tai baigėsi blogai.

Pirmininkas Mao neišmanė biologijos, jis nežinojo, kad žvirbliai, nors ir mėgsta palesioti grūdų, bet jauniklius, kurių per vasarą atsiveda 2-3 vadas, maitina baltymingu maistu - vikšrais, vabzdžių kiaušinėliais, skėrių lervutėmis... Per vasarą viena žvirblių šeima nuo kenkėjų visiškai išvalo ne mažiau kaip hektarą žemės. Taigi naujas derlius, kad ir pasodintas ne pagal T.Lysenką, taip pat žuvo: jį sunaikino prisiveisę skėriai.

Kitais metais šalyje iš bado mirė apie 30 mln. žmonių, kanibalizmas tapo įprastu reiškiniu - jaunesni kaip 10 m. vaikai nebuvo išleidžiami į lauką, kad nebūtų suvalgyti. Čia net Mao suvokė, kad laikas baigti naujas iniciatyvas.

„Didysis šuolis" greitai dingo iš darbotvarkės, o tvarkyti ekonomiką ir žemės ūkį buvo pavesta Den Siaopinui (Deng Xiaoping) ir Liu Šaoči (Liu Shaoqi). Ugnis po tigliais buvo užgesinta, valstiečiams leista grįžti į laukus, o SSRS ir Mongolijoje užpirkta kelios dešimtys tūkstančių žvirblių, kuriuos dabar buvo patariama saugoti ir globoti.

Kova su kultūra

Apie 4 metus Mao tvardėsi. Nors jis kritikuodavo įvairius trūkumus, bet Den Siaopinui ir kitiems „draugams" iš esmės netrukdė diegti principus, kurie tapo šiuolaikiniu Kinijos pramonės ir ekonomikos pamatu. Bet 1965 m. senas žirgas vėl sumanė „pašuoliuoti" - soti, tyli, ramybės išlepinta Kinija jo visiškai netenkino.

Buvo svarbu pažadinti gyventojų revoliucingumą. Žinoma, tuos senuosius, jau prisikariavusius ir prisibadavusius žmones buvo sunku įtikinti. Bet dar buvo likęs tikras lobis - tyras, naivus, kvailas ir neišsilavinęs jaunimas! Ir štai 1965 m., vadovaujant Mao, šalyje prasidėjo „kultūrinė revoliucija" - kova už tyros revoliucinės moralės grąžinimą.

Mao paskelbė, kad didžioji dalis knygų, paveikslų, rankraščių, statulų, vazų ir kitokio šlamšto tėra pūlinys, iš kurio į naująjį revoliucingą pasaulį lenda buržuazinės praeities parazitai. Atsirado naujas šūkis - visiems švarintis iš pagrindų!

Jaunimas buvo suskirstytas į dvi grupes: vienai, pavadintai „chunveibinais" (raudonaisiais sargybiniais), buvo priskiriami moksleiviai ir studentai; į kitą grupę, pavadintą „dzaofaniais" (maištininkais), buvo nukreipiami jauni darbininkai. Būtent jie ir tapo kultūrinės revoliucijos varikliu. Jų elgesio taisykles puikiai suformulavo Se Fudži, Kinijos valstybės saugumo ministras: „Aš esu prieš žudymą, bet jeigu jaunos liaudies masės nori nužudyti ką nors iš buržuazijos vadeivų, tegu žudo."

„Buržuazijos vadeivomis" paprastai tapdavo mokyklų mokytojai, pernelyg išsipuošusios moterys ir moterys ilgais plaukais (ištvirkimo požymis), knygų mylėtojai, budistų ir kiti dvasininkai, senienų mėgėjai ir net aukšto rango partijos darbuotojai, linkę į liberalistinį minkštumą. 12-19 metų mažai raštingų paauglių minios po Pekiną, Nankiną ir Šanchajų vaikė profesorius ir mokslininkus, versdavo plikais keliais ant stiklų klūpoti gydytojus, sumušdavo, kartais mirtinai, senus karius revoliucionierius.

Naujieji revoliucionieriai buvo atsidavę tik Mao. Tik Mao buvo jų įstatymas, nes būtent jo protingą, gražų ir gerą veidą jie buvo įpratę nuo kūdikystės matyti gatvių plakatuose ir garbingose mokyklų kabinetų vietose. Kadangi „kovotojai" ginklų neturėjo, tad daug nežudė. Užtat mušdavo iki valiai.

Štai kaip tuometinius įvykius autobiografinėje knygoje „Laukinės gulbės" vaizduoja rašytoja Jun Čan (Jung Chang):

„Kartą būrys įsibrovė į mūsų butą ir patraukė į tėvo kabinetą. Jie apžiūrėjo knygų lentynas ir jį išvadino tikru „besispyriojančiu priešu", kuris iki šiol namuose laiko „reakcingas knygas". Jau po pirmųjų chunveibinų sukrautų knygų laužų daugelis žmonių sudegino savo bibliotekas. Bet ne mano tėvas. Jis nedrąsiai bandė apginti knygas, rodydamas į marksistinius veikalus. „Nemėginkite apgauti mūsų, chunveibinų! - užrėkė draugė Šao. - Pas jus pilna nuodingų piktžolių!"

Ji griebė keletą kinų klasikos kūrinių, išspausdintų ant plono ryžių popieriaus. Draugė Šao iš visų jėgų trenkė tėvui. Minia pratrūko pasipiktinimo šūksniais, nors kai kas negalėjo sulaikyti šypsenėlių. Paskui jie išvertė knygas iš lentynų ir sugrūdo jas į atsineštus didžiulius džiuto maišus.

Pripildę maišus, nunešė juos žemyn ir pareiškė, kad sudegins knygas rytoj, po „kovos mitingo", ir privers tėvą žiūrėti į laužą, kad „pasimokytų". Grįžusi po pietų namo, tėvą radau virtuvėje. Jis didelėje cementinėje plautuvėje įžiebė ugnį ir mėtė į liepsnas savo knygas. Aš pirmą kartą gyvenime pamačiau jį verkiantį."

Laipsniška laiminga pabaiga

Oficialiai „kultūrinė revoliucija" tęsėsi iki pirmininko Mao mirties 1976 m. Bet faktiškai ji pradėjo slūgti 1969-aisiais, kai, spaudžiant įtakingiausiems partiečiams, buvo nutarta „buržuazijos vadeivas" tremti iš miestų į skurdžiausius ir atokiausius kaimus ir juos priversti likusį gyvenimą dirbti laukuose. Keletas milijonų žmonių pagal chunveibinų ir dzaofanių sudarytus sąrašus buvo išsiųsti į tuos darbus, tarp jų - ir būsimasis Kinijos reformuotojas Den Siaopinas.

„Auklėjamosios priemonės" buvo nutrauktos, chunveibinus imta ginti atgal į mokyklų suolus, dzaofanius - prie staklių, o kova su kultūra dabar daugiausia vyko laikraščių puslapiuose. Gyvenimas tapo ramus ir nuobodus. Buvo uždraustos bet kokios gėlės ir vejos, nes „gražumynų pomėgis" - nerevoliucinga.

Buvo uždrausta religija, šachmatai. Uždrausti ir liaudies šokiai. Vietoj jų gyventojai turėjo išmokti šokti „meilės pirmininkui Mao šokį": visi patrepsėdami eidavo rateliu, mojuodami jo citatų knygelėmis. Bet senukas Mao silpo, jis sirgo ir nepajėgė kontroliuoti padėties. Ir štai iš tremties grįžo Den Siaopinas. Chunveibinai suaugo, tapo nuobodesni ir pradėjo suprasti, kad šiame pasaulyje ne viskas taip paprasta, kaip atrodė. Mao mirė 1976 m. rugsėjį.

Toliau viskas vyko labai kiniškai. Jokio asmenybės kulto demaskavimo, jokių atvertų užtvankų. Pokyčiai atėjo mažais žingsneliais. Į šalį leista atvykti užsienio turistams, o kai kuriems kinams leista pasidairyti po pasaulį. Tremtiniai ėmė grįžti į miestus. Bėgant laikui pasikeitė požiūris ir į privačią nuosavybę. Tam, kad senoji Kinija iš esmės pasikeistų, prireikė kelių dešimtmečių.