Pompėja - milžiniškas šiukšlynas

Kol Pompėja dar nebuvo palaidota po vulkano lava ir pelenais, šis miestas buvo pasiturinčių Romos gyventojų kurortas, bet nuo šiuolaikinių kurortų skyrėsi tuo, kad skendo šiukšlėse. Pompėjos gyventojai ir gausūs svečiai nė negalvojo kur nors išgabenti atliekas ir nemėgino jų bent jau užkasti. Viskas būdavo metama tiesiog po kojomis. Siauros gatvės buvo užverstos molinių indų šukėmis, pūvančiomis maisto atliekomis ir net arklių maitomis. Panašiai atrodė ir patalpos. Archeologai surinko daugybę įrodymų, kad Pompėjos gyventojai nematė skirtumo tarp savo namų ir milžiniškų šiukšlių konteinerių: sugedęs maistas mėtydavosi ant grindų, o kalnai buitinių atliekų riogsojo šalia geriamojo vandens šaltinių.

Pompėjoje šiukšlės buvo vertinamos kaip normalus žmogaus veiklos produktas. Net kapai buvo užversti šiukšlių krūvomis. Galima tik įsivaizduoti, kaip miestas dvokdavo vasarą. Galbūt dėl to motina gamta nusprendė šį milžinišką paplavyną nušluoti nuo žemės paviršiaus?

Senovės Romos tualetai

Žmogui, kuris gėdijasi atlikti gamtinius reikalus prie pašalinių, Senovės Romoje būtų buvę labai nelengva. Mat tada sąvoka „viešasis tualetas“ buvo suprantama pažodžiui. Pamėginkite įsivaizduoti ratu sutūpusių penkiasdešimties žmonių grupę (dažniausia - petys prie peties), ramiai atliekančią gamtinius reikalus.

Tualeto skylės atsiverdavo tiesiai į tamsius drenažo griovius, kuriuose knibždėdavo bjauriausių vabzdžių. O dėl susikaupusio metano bet kada galėjo įvykti sprogimas. Ar reikia stebėtis, kad dėl viso to žygis į išvietę romėnams buvo itin nemalonus ir net pavojingas. Archeologinių kasinėjimų metu ant išviečių sienų buvo aptikta prirašinėtų magiškų užkeikimų, kurių tikslas buvo nubaidyti demonus, taip pat sėkmės deivės Fortūnos atvaizdų. Ką gi, jeigu lankantis tualete buvo galima nusideginti pasturgalį arba į jį galėjo kas nors įkąsti, užsitikrinti Fortūnos paramą, aišku, vertėjo.

Baisi viduramžių Londono smarvė

O jeigu keliautojai laiko mašina sumanys apsilankyti viduramžių Londone, juos priblokš nešvara miesto gatvėse ir baisi smarvė.

Virduramžių Londonas siaubingai dvokė, deja, tai tiesa. Gatvės buvo tiesiog užverstos pūvančiais maisto likučiais, ekskrementais ir nugaišusių gyvūnų maitomis. Kai kuriose vietose apskritai nebuvo įmanoma ištverti. Prasta buvo ir Temzės būklė. Mėsininkai mesdavo sugedusią mėsą tiesiai į upę, o kraują pildavo ant kranto. XIV amžiuje dvokas tapo toks siaubingas, kad pats karalius uždraudė skersti gyvulius miesto ribose.

Ir paskutinis štrichas: Londono odos perdirbimo dirbtuvės dirbo be perstojo, suteikdamos Britanijos sostinei dar ryškesnį „aromatą“.

Kenkėjai senovės Mesopotamijoje

Pompėja ir viduramžių Londonas - ne vienintelės vietos, kur sanitarija nieko nedomino. Į šį sąrašą reikėtų įrašyti ir senovės Mesopotamiją. Neišvengiama sanitarijos normų nepaisymo pasekmė buvo didžiulis kiekis kenkėjų, gyvenusių šalia žmonių. Bet Mesopotamijoje, kitaip nei Pompėjoje ar Londone, beveik visi gyventojai laikė naminius gyvulius. Jie tam tikra prasme ir pakeisdavo šiukšliavamzdžius. „Užsukdavo į svečius“ ir laukinių žvėrių. Norėdami nors šiek tiek sumažinti kalnus atliekų, Mesopotamijos gyventojai leisdavo laukiniams šunims ir kiaulėms knistis krūvose šiukšlių gatvėse.

Archeologai teigia, kad gyvūnai šeimininkaudavo praktiškai visur. Laukinės kiaulės laisvai klaidžiodavo net po karaliaus rūmus. Begalė šiukšlių reiškė, kad senosios Babilonijos miestų kiekviename kvadratiniame metre knibždėte knibždėjo didžiulių sočių žiurkių, tarakonų, blusų ir kitokių sveikatai pavojingų kenkėjų. Užsikrėsti maru tada buvo įprastas dalykas.

Vikingai ir parazitai

Ką apie vikingus žino šiuolaikiniai žmonės? Jie buvo puikūs kariai, savo laivais vagoję šiaurės jūras. Šiuolaikinių skandinavų protėviai gyveno labai atšiauriomis sąlygomis. Tiesa, nežinome dar vienos labai svarbios detalės: pasirodo, vikingų kūnai buvo lipte aplipę parazitais. Kadangi jie gyveno šalia naminių gyvulių, galima daryti išvadą, kad įvairiausiais parazitais vikingai užsikrėsdavo jau vaikystėje. O iki pilnametystės jų organizmuose knibždėdavo tokių gyvių, kurių nepamatysite net siaubo filme.

Archeologai, tyrinėjantys senovės skandinavų mitybos įpročius, dažnai randa kiaušinių, infektuotų spiralinėmis trichinomis arba, pavyzdžiui, kepeninėmis siurbikėmis. Ekskrementuose iš maždaug XI amžiaus mokslininkai rado plaukagalvių - parazitų, kurie gyvenimą gali paversti tikru pragaru. Be sunkios formos diarėjos, meteorizmo ir skausmingo tuštinimosi, vikingus kamavo tokios bėdos kaip sulėtėjusi kognityvinė raida ir augimo hormono trūkumas.

Gal todėl jie buvo tokie žiaurūs? Kad ir kaip būtų, kitą kartą, kai žiūrėsite filmą apie vikingus, džiaukitės, kad pro ekraną nesklinda kvapai.

Senovės graikų vynas

Senovės Graikijoje vyravo tikras vyno kultas. Žmonės šiam gėrimui skirdavo eilėraščius ir dainas, o visose šventėse būdavo šlovinamas vyndarystės dievas. Garsusis poetas Homeras, naudodamas vyno metaforą, galėjo apdainuoti bet ką - nuo gamtos objektų iki žmogaus charakterio bruožų. Jeigu jums pavyktų patekti į senąją Graikiją, tikriausiai pirmiausia paragautumėte šio nuostabaus gėrimo. Ir pasigailėtumėte...

Deja, graikai nemokėjo vyno išlaikyti, todėl senovės prekiautojai vynu susigalvodavo visokių gudrybių, kad parduotų prarūgusį gaminį. Į vyną būdavo dedama dervos arba marmuro dulkių. Kai kas tiesiog palikdavo vyną kieme spiginančioje saulėje, kur jis rūgdavo mėnesius ir galų gale pagal konsistenciją primindavo dervą. O nuo jo skonio mūsų amžininkus tikriausiai supykintų. Mat senovės graikai vyną kai kada skiesdavo sūriu jūros vandeniu. Vis dar svajojate jo paragauti?

Renesanso epochos Europa ir sifilis

Išgirdę apie „Renesanso epochos Florenciją“, žmonės įsivaizduoja žmones, vaikštinėjančius tarp architektūros ir meno šedevrų ir kuriančius vis naujus. Kam ateitų į galvą vaizduotis sifiliu sergančius, iš nepakeliamo skausmo vidury gatvės besiraitančius elgetas... Bet būtent tokių vaizdų vaikštinėdamas po miestą galėjo pamatyti, pavyzdžiui, Leonardas Da Vinčis.

Sifilis - 1495 m. prancūzų kareivių atvežta „dovanėlė“ visai Europai. Ši baisi liga Renesanso epochoje savo mastais pranoko dabartinę AIDS epidemiją. Bjaurūs pūliniai žalojo visą kūną, plaukai nuslinkdavo, o audiniai galėjo supūti tiesiog iki kaulų. Tada nebuvo viešųjų ligoninių, todėl žmonės, užsikrėtę baisia „prancūziška liga“, kankinamai merdėdavo tiesiog gatvėje.

XVIII a. asmeninė higiena

Įsivaizduokite, kad jus supa žmonės, kurie nesivaržo prie visų, atleiskite, gadinti orą, krapšto pirštais nosį, spjaudo ant grindų net kambaryje ir tuštinasi matant nepažįstamiems žmonėms. Manote, to negali būti? XVIII a. Anglijoje toks elgesys buvo normalus.

Daugumai tos epochos žmonių „asmeninė higiena“ buvo nesuprantamas dalykas. Gražiai damai iš burnos galėjo sklisti toks kvapas, kad būtų neįmanoma būti šalia, o apie etiketo taisykles niekas nebuvo nė girdėjęs. Niekas nebūtų kreivai pažiūrėjęs į jūsų pusę, jeigu svečiuose suvalgytumėte visus pietus rankomis, jas nusivalytumėte į drabužius, paskui garsiai atsiraugėtumėte ir nusispjautumėte ant grindų.

Net kilmingųjų namuose buvo ne geriau. Kalbėdamiesi po vakarienės, šeimininkai galėdavo išsitraukti naktipuodį. Tik įsivaizduokite, kuo baigdavosi toks higienos taisyklių nepaisymas!