Keistos teorijos apie intelekto kilmę

Mutacija, paplitusi iš vienintelio žmogaus

Evoliuciniai pokyčiai gali vykti dvejopai: pirma - tai mikroevoliucija, tai yra nedideli palaipsniai pasikeitimai per ilgą laiką. Antra - makroevoliucija, tai yra staigus kokio nors organizmo vystymosi šuolis.

Yra keletas teorijų apie šių dviejų procesų tarpusavio sąveiką. Viena iš jų yra žinoma kaip „makromutacija“. Tai yra genetinis nukrypimas, dėl kurio vienas individas tampa visiškai „ypatingas“, nepanašus į savo giminaičius. Iš esmės, tai jau nauja biologinė rūšis (prisiminkime - kad ir mutantus iš „Iksmenų“).

Neurobiologas iš Oksfordo universiteto Kolinas Blekmoras (Colin Blackmore) mano, kad tas pats įvyko su žmogumi. Kažkas iš mūsų protėvių gimė su ryškiu genetiniu defektu, dėl kurio jis, ar ji, buvo protingesnis už kitus pirmykščius žmones. Tai buvo visiškas atsitiktinumas, pasirodęs esąs gana naudingas išlikimo požiūriu, ir tas žmogus perdavė savo defektą palikuonims.

DNR ypatumas

Vykdydami žmogaus genomo iššifravimo projektą mokslininkai mūsų DNR rado kai ką visiškai unikalaus: dvigubą geną SRGAP2, kuris, kaip žinoma, yra atsakingas už smegenų vystymąsi. Nė vienas kitas primatas, nekalbant apie kitus gyvūnus, nieko panašaus neturi. Matyt, tam tikrą žmonijos istorijos akimirką, įvyko „programavimo klaida“. Iš tiesų mes turime kelias SRGAP2 kopijas, kurios vadinasi SRGAP2B ir SRGAP2D, kurios daugiausia yra „genetinės šiukšlės“. O štai SRGAP2C - išties visiškai gerai funkcionuojanti SRGAP2 kopija, kuri tikrai gali pakeisti pirminį geną. Kai pelėms buvo įsodintas SRGAP2C, pagrindinis genas „išsijungdavo“. Jei šią sistemą įsivaizduosime kaip programinę įrangą, SRGAP2C bus smegenų vystymosi versija 2.0, kuri, kad dirbtų tvarkingai, turi išjungti versiją 1.0.

Vystymasis yra susijęs su vaikščiojimu stačiomis

Vienas iš unikalių žmogaus ypatumų - minkšti kūdikių momenėliai. Tos kaulu neapsaugotos kaukolės zonos palengvina naujagimiams kelionę gimdymo kanalais ir sukietėja iki 2 metų. Kitiems primatams tokie ypatumai nėra reikalingi, tiesiog todėl, kad jie nėra dvikojai ir jų gimdymo kanalai daug platesni.

Tyrinėdami gerai išsilaikiusią australopiteko vaiko kaukolę, mokslininkai aptiko, kad mūsų protėviai, kurie ką tik išmoko vaikščioti dviem kojomis, turėjo didesnes smegenis, negu buvo manoma anksčiau, ir jų vaikų kaukolės taip pat buvo minkštos.

Anksčiau mokslininkai neabejojo, kad ši savybė atsirado gerokai vėliau ir kad mūsų vaikščiojimas stačiomis - tik smegenų vystymosi pasekmė. Išeitų, viskas buvo kaip tik atvirkščiai - iš pradžių mes išmokome vaikščioti dviem kojomis, o dėl to atsirado būtinybė pasikeisti gimdymo kanalams. Dėl to kūdikiai įgavo minkštą kaukolę ir vėliau smegenys ėmė dar sparčiau vystytis. O dabar žmogaus smegenys gali augti iki dvejų metų.

Grybai beždžionę pavertė žmogumi

Vieną iš labiausiai ginčytinų teorijų apie žmogaus smegenų vystymąsi XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje iškėlė amerikietis filosofas, ekologas ir advokatas Terensas Makena (Terence McKenna). Pasak jo, senovės žmogus kažkur Šiaurės Afrikoje aptiko neįprastų grybų ir nutarė jų paragauti. Grybai pasirodė esantys haliucinogeniniai: senovės žmogaus nervų sistemoje jie sukeldavo ryškius, keistus vaizdinius, kuriuos reikėjo suprasti ir analizuoti. Tai buvo postūmis primityvioms smegenims intensyviai vystytis, ir jose palaipsniui susiformavo naujos struktūros. Vadinasi, per grybus žmogus virto vaizdiniais mąstančia būtybe. Paskui iš vaizdinių atsirado simboliai, o nuo simbolių - neilgas kelias iki rišlios kalbos.

Tai yra, pagal T.Makeną, haliucinogeninis grybas ir yra ta „trūkstama grandis“, dėl kurios beždžionė virto žmogumi. T.Makenos teorijos mokslo pasaulyje niekas niekada rimtai nepriėmė, jos netikrino, todėl realių duomenų, kurie ją patvirtintų, šiuo metu nėra.

Įtakos turėjo mėsa ir laužas

Pagal Harvardo universiteto antropologo Ričardo Ranghamo (Richard Wrangham) teoriją žmogaus smegenims vystytis labai padėjo ant laužo kepta mėsa. Pagal turimus duomenis galima spėti, kad žmogus išmoko kūrenti ugnį ir ją naudoti maistui gaminti maždaug tuo pačiu metu, kai didėjo jo smegenų apimtis ir mažėjo žarnyno, žandikaulių ir dantų dydis.

Išmokus gaminti maistą ant laužo, buvo sutaupoma laiko ir jėgų, iš jo gaunama daugiau kalorijų. O žmogaus smegenys, kaip žinoma, suvartoja apie ketvirtadalį visos organizmo energijos, tad joms ir atiteko papildomos kalorijos. Ko gera, produktų apdorojimas tapo nepaprastai svarbia aplinkybe, padėjusia smegenims vystytis. Žmogui nebereikėjo sugaišti pusės dienos kietai mėsai kramtyti. O susidariusį laisvą laiką buvo galima praleisti naudingai - gamintis darbo įrankius arba apdirbti žemę. Arba bendrauti su panašiais į save.

Mūsų protėviai buvo šizofrenikai

XX a. 8-ajame dešimtmetyje psichologas Džulijanas Džeinsas (Julian Jaynes) iškėlė vadinamojo „dviejų rūmų proto“ teoriją. Remdamasis antikine literatūra, Dž.Džeinsas įrodinėjo, kad senovės žmonių sąmonė nebuvo tokia kaip mūsų - jie neplanuodavo savo veiksmų, nepriiminėdavo sprendimų. Visi jų veiksmai priklausė nuo „dievų“ arba „balsų“ nurodymų.

Dž.Džeinsas padarė išvadą, kad mūsų protėvių protas buvo „dviejų rūmų“, nes tai nulėmė galvos smegenų dviejų pusrutulių struktūra. Įprastose situacijose žmogus vadovaudavosi įpročiais ir instinktais, o kai kildavo problema, kuriai išpręsti reikėdavo nestandartinio sprendimo, įsijungdavo „antrieji rūmai“, esantys dešiniajame pusrutulyje.

Dž.Džeinso įsivaizdavimu, žmogaus smegenys - apskritai du atskiri organai. Kairysis pusrutulis atsako už kasdieninius uždavinius, dešinysis - už atmintį ir „ypatingų“ problemų sprendimą. Senovės žmonių galvos smegenų pusrutuliai, teigia Dž.Džeinsas, kitaip nei mūsų, nebuvo tiesiogiai susiję. Vadinasi, savimonė jiems nebuvo būdinga. Užtat dešinįjį ir kairįjį pusrutulius jungė kalbos centras smegenyse, o tuo ir galima paaiškinti haliucinacijų atsiradimą. Tai yra - viena smegenų pusė „transliuodavo“ o kita tą informaciją priimdavo kaip „balsą iš aukščiau“.

Dž.Džeinsas mano, kad tokios sąmonės savotiška liekana galima laikyti vaikams būdingo „įsivaizduojamo draugo“ fenomeną ir psichikos sutrikimus, susijusius su „asmenybės susidvejinimu“. Be to, Dž.Džeinso teoriją netiesiogiai patvirtina daugybė istorijų apie kai kuriuos nepaaiškinamus psichikos fenomenus, kurie pasireiškia apėmus dideliam stresui.