Dvarininkų pasididžiavimas

Vilniaus universiteto (VU) Botanikos sodo direktorius dr. Audrius Skridaila pasakojo, jog palmės pirmiausia atkeliavo į didikų dvarų rezidencijas, konkrečiai - šiltnamius.

„1642 metais Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Kazimiero dvare buvo išlikęs inventorius nuo augalų, nors išlikę mažai archyvinės medžiagos, jau tada buvo minimos palmės. Nuo XVII a. antros pusės palmių turėjo jau daugelis didikų. Jie statė ne visiškai stiklo statinius (ne kaip šiltnamius, kurie iš visų pusių dengti, nes tokie šiltnamiai atsirado tik XIX a.), dominuodavo pastatai su labai stipriai įstiklinta pietine siena. Toks šiltnamis kadais buvo VU Botanikos sodo pilies papėdėje, buvusiose Sereikiškėse, kur dabar naujojo Bernardinų sodo dalis“, - aiškino dr. A.Skridaila.

Pasak pašnekovo, XIX a. palmės buvo auginamos ne tik šiltnamiuose, bet ir didžiuliuose dvarų holuose. Palmės būdavo statomos į puodus, joms žiemos metu tikdavo gana vėsus oras, tuo metu holuose būdavo 5-7 laipsniai šilumos. Ir pakakdavo, nereikėdavo stipriai šildyti, juo labiau kad tais laikais prišildyti dideles patalpas buvo tikrai sunku, šaltomis žiemomis reikėdavo labai daug kuro. Na, o vasarą palmės būdavo išgabenamos į lauką.

XIX a. turtingesni dvarai turėjo papildomą priestatą, vadinamąjį žiemos sodą. Palmės padėdavo sukurti vešlios augalijos įspūdį. Išeiti žiemą į tokią erdvę būdavo labai malonu. Ir prestižo reikalas. Ne kiekvienas dvarininkas galėjo sau tai leisti.

Kaip būdavo atsivežamos palmės? Dvarininkai dažniausiai palmes atsigabendavo sėklomis, išauginti šį medį iš sėklos nėra sudėtinga. Tačiau dvarai visuomet turėdavo sodininką, ne bet kokį - labai nepigų - tokį specialistą dvarininkai atsiveždavo iš Vakarų šalių, kuriose buvo sodininkų mokyklos.

Bernardinų sodas vis keitėsi

Visų vilniečių ir miesto svečių pamėgtas Bernardinų sodas kadais buvo labai nedidelis, jis priklausė vienuolynui. Vienuolynai turėdavo sklypelius, kur augindavo augalus, daugiausia praktiniais tikslais, augindavo vaistažoles, daržoves, ir tos teritorijos po truputį plėtėsi.

Dr. A.Skridaila pasakojo, jog kadaise ši teritorija buvo ir kunigaikščių arklidžių vieta, po Lenkijos ir Lietuvos žlugimo ši vieta buvo apleista.

Paskui ją nupirko gamtininkas Georgas Forsteris botanikos sodui kurti. Jis gyvavo nuo 1800 metų. Bet po 1831 metų sukilimo caras uždarė universitetą ir augalai buvo išvežti. Teritorija buvo palikta be priežiūros. 1882-1884 metais buvo padaryti skverai aplink Katedrą nuo Neries pusės ir į kitą pusę - į Senamiestį, į Pilies gatvę. Tuo metu ten nebuvo nė ženklo Žygimanto Augusto laikų kunigaikščio sodo. Tai buvo vieta, kur miestiečiai atsikratydavo šiukšlių. Vaikščiodavo ir gyvuliai. Todėl ta vieta buvo gavusi negarbingą Veršyno vardą.

Po I pasaulinio karo skveras keliaujant Vilnelės link, palei pietinę kalno pusę buvo pavadintas generolo Želigovskio vardu. Ten buvo prisodinta nemažai egzotiškų augalų.

Po II pasaulinio karo Sereikiškių parkas buvo pervadintas į Jaunimo sodą. Jame buvo atlikta tvarkymo darbų, tiesa, toli gražu netobulai. Juk tuo metu buvo populiarios komunistinės sekmadieninės talkos, kai žmonės sodino gyvatvores, medžius, be rimtesnio plano ir projekto.

Rimtai šia teritorija buvo užsiimta tik 2006 metais. Tada atsirado ir projektas, o sodas pervadintas Bernardinų sodu.

Palmių projektai - brangi investicija

Šiandien palmes išvystame botanikos soduose, visuomeniniuose pastatuose, bet ne parkuose. Tiesa, pasak dr. A.Skridailos, yra žmonių, kurie palmes augina namie, tik bėda, kad labai dažnai neįvertina jų dydžio. „Būna, kad žmonės mums siūlo paimti tas palmes, kai jau jos netelpa į namus. Mes negalime jų priimti, nes mūsų principai, kad kaupiame kolekcijas. O visuomeniniuose pastatuose neišvysite daug augančių palmių, nes dėl centrinio šildymo temperatūra dieną ir naktį pastovi, nuolatinis šildymas išdžiovina orą. Palmės to labai nemėgsta“, - kalbėjo pašnekovas.

Dr. A.Skridailos teigimu, šiais laikais auginti palmes pasaulyje nėra madinga. Ir kainuoja nemažai. Jis priminė istoriją, kai buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas prieš dešimtmetį turėjo idėją prie Baltojo tilto padaryti miestiečiams pliažą. Ten atvežti palmių. „Pakvietė net mus pakonsultuoti. Aš iškart įspėjau, kad bus labai dideli kaštai. Miestas pabandė išnaudoti teritoriją ir auginti palmes, tačiau nelabai pasisekė, problema buvo ta, kad buvo per maži konteineriai, jie buvo juodi, palmės perdžiūdavo, trūko priežiūros. Palmės nuskurdo. Taigi idėjos tęsti palmių auginimą buvo atsisakyta. Tai didelės investicijos“, - dėstė jis.

Su želdynais ne taip paprasta

Iš tiesų želdynai miestuose nėra toks paprastas riešutėlis. Dr. A.Skridaila sako, kad miestuose dėl želdynų kyla problemų būtent parengiant projektus. Anot jo, pati silpniausia grandis, kad prieš kuriant želdynus retas įsivaizduoja, kiek paskui reikės įdėti lėšų priežiūrai.

Jis pasakojo, kad Vilniaus mieste matyti atvejų, kai projektai buvo padaryti neblogi, bet nebuvo įvertintas priežiūros poreikis. „Vienas pavyzdžių, - prie Katedros aikštės yra viešbutis „Amberton“, prieš kelerius metus palei šiaurinę sieną buvo pasodintos špalierinės liepos, jos labai griežtai karpomos. Liepos buvo karpomos kelerius metus, tačiau dabar jų nebekarpo. Nežinau, kas ten šeimininkai, bet matyti, kad neįvertinta, kiek reikės investuoti į priežiūrą. Nes tai kainuoja nemažai. Bet kam pirkti tokį medį, jei negali išlaikyti formos?“ - retoriškai klausė jis.

Dr. A.Skridaila pasakojo, kad šalia minėto objekto yra ir nedidelis skveras. Jame buvo idėja pasodinti gebenes, kurios uždengtų pagrindą. „Buvo sugalvota jas užmulčiuoti akmenine skalda, projektuotojai paprašė mūsų pakonsultuoti. Iškart pasakiau, kad būtų viskas neblogai, išskyrus tai, kad negalima mulčiuoti akmens skalda, nes ji per šalta. Mulčiuoti reikia medžio žieve ar medžio skalda, organiniu mulčiumi. Jie nepaklausė. Padarė su akmenine skalda. Po metų ten neliko nė vienos gebenės“, - sakė jis.

Įdomu

Prieš beveik 70 metų įvairiose sostinės vietose palmių būta net 15! Palmės į Lietuvą atkeliaudavo iš pietinių sovietinių valstybių ir buvo sodinamos vasaros metu. 1952 metų birželį (tuomet vidutinė oro temperatūra buvo +14,7) išskirtinai didelė 80 metų palmė naudojant kraną buvo pasodinta dabartiniame Bernardinų sode.

Vinco Kudirkos aikštėje kadais irgi augo dvi palmės, o viena - Gedimino kalno papėdėje. Aplink šias palmes buvo madinga sodinti gėles. Vasaros pabaigoje arba rudenį palmės būdavo iškasamos ir perkeliamos į šildomus šiltnamius. Tai truko iki 1956 metų, vėliau egzotinių augalų sodinimo buvo atsisakyta.

Palankiausia vieta bandymams su palmėmis, teigiama, yra Nidos apylinkėse. Čia saulė šviečia daugiausia iš visos Lietuvos (2000 val. per metus), metinė oro temperatūra yra pati aukščiausia, žiemos - pačios švelniausios, o dirvožemis - smėlingas ir gana palankus tokiems augalams.

Šaltinis - puslapis feisbuke „Orai ir klimatas Lietuvoje“