Intymus rusų bajorijos etiketas

Vaišės, svečių priėmimas, apranga ir dienotvarkė - visa tai gana griežtai reguliavo etiketas. Natūralių organizmo poreikių tenkinimas taip pat turėjo vykti pagal taisykles, t.y. ir į tualetą kilmingieji vaikščiodavo ne bet kaip.

Etiketas kilmingųjų luomo gyvenime

Nuo ankstyvos vaikystės rusų aristokratai pradėdavo mokytis griežtų etiketo normų, kurių dauguma buvo grindžiamos viduramžių Europos riteriškos garbės kodeksu. Garsi istorikė N.Marčenko knygoje „Mielos senovės požymiai. Puškino epochos papročiai ir buitis“ (Maskva, 2002) rašė, kad priešrevoliucinėje Rusijoje mokėjimas elgtis visuomenėje buvo pagrindinis kilmingo žmogaus požymis. Todėl daugelis bajorų tiesiog varžydavosi tarpusavyje, demonstruodami puikias manieras. Visuomenė dėdavo lygybės ženklą tarp etiketo laikymosi ir moralumo, gero išsiauklėjimo. Žmonės laikydavosi išorinio padorumo nepriklausomai nuo savo pačių jausmų ir santykių su kitais. Auklėjant jaunus bajorus ypatingas dėmesys buvo skiriamas tokioms sąvokoms kaip garbė, savigarba, siekių taurumas. Daryti ką nors iš merkantilių paskatų tik dėl šlovės ir titulų buvo nepadoru.

XVIII-XIX amžių rusų etiketas - keistas liaudiškų tradicijų ir gero tono taisyklių, perimtų iš Vakarų Europos, daugiausia Prancūzijos, - mišinys. Ne tik dėl imperatoriaus Petro I reformų įtakos, bet ir dėl įsitikinimo daugelis bajorų elgesio pavyzdžiu laikė kilmingus paryžiečius ar Londono gyventojus. Tikriausiai nuo lopšio tokias mintis jiems diegdavo užsieniečiai guvernantai.

Būtina sąlyga - švara

Pagal etiketą bajoras privalėjo griežtai laikytis asmeninės higienos taisyklių. Aristokratas visada turėjo atrodyti nepriekaištingai ir atitinkamai kvepėti. Todėl plautis rankas pasinaudojus tualetu buvo privaloma. Be to, dauguma kilmingųjų luomo atstovų po kiekvieno apsilankymo tualete keisdavo pirštines. Kartais šešis kartus per dieną.

Vaterklozetai - ne tik imperatoriaus rūmuose

Rusų bajorijos etiketo taisyklės, susijusios su tualetu, kaip ir daugelis kitų gyvenimo sričių buvo reformuotos valdant Petrui I. Vakarų Europos standartų laikymasis aprėpė ir šią delikačią temą. Statant naują sostinę buvo naudojama pažangiausia to meto patirtis. Pirmasis Rusijoje tualetas su nuleidžiamo vandens bakeliu (vaterklozetas) buvo įrengtas Sankt Peterburgo Vasaros rūmuose. Šis istorinis įvykis įvyko 1710 metais. Netrukus vaterklozetas buvo įrengtas ir Monpleziro rūmuose Pėterhofe. Jei kalbėsime ne apie imperatoriaus rezidencijas, pirmasis rusų aristokratas, kurio namuose atsirado privatus tualetas su nuleidžiamu vandeniu, buvo artimiausias imperatoriaus bendražygis Alek-sandras Menšikovas. Istorijos mokslų daktaras I.Ziminas knygoje „Žiemos rūmai. Žmonės ir sienos. Imperatoriaus rezidencijos istorija. 1762-1917“ (Maskva, 2012) nurodė, kad Žiemos rūmuose Sankt Peterburge vieninga kanalizacijos sistema atsirado 1826 m. liepą. Garsus architektas Karlas di Džovanis Rosis (Carlo di Giovanni Rossi) įrengė vaterklozetų vietas prie Karo galerijos paradinės salės, netoli Georgijaus salės. Beje, tik Peterburgo ir Maskvos aristokratai galėjo naudotis tualetais, daugmaž atitinkančiais dabartinį supratimą apie „patogumus“. Provincijos bajorai iki XX a. vaikščiodavo į tais laikais įprastus įrenginius su iškastomis duobėmis, kurios būdavo reguliariai valomos.

Naktį - porceliano vazos

Paprasti žmoneliai, naktį tingėdami eiti į išvietę, naudodavosi metaliniais naktipuodžiais, o kilmingieji - specialiomis porceliano arba fajanso vazomis. Šie daiktai būdavo droviai slepiami po lovomis arba specialiose spintelėse miegamuosiuose. Rytais išnešti ir ištuštinti tokius indus privalėjo tarnai. Kaip rašo I.Ziminas, Žiemos rūmų inventoriaus sąraše buvo „naktinė kėdė iš paprastos medienos su odine pagalve ir fajanso puodu“. Peterburgo aristokratijos atstovai patogiai atsisėsdavo ant tokio baldo, o visos jų išskyros patekdavo į naktinę vazą. Kai kurie tokios paskirties porceliano dirbiniai primindavo tikrus meno kūrinius ir nemažai kainavo. Dažnai jie būdavo puošiami įmantriais piešiniais ar ornamentais.

Kelionei - burdaliu

Rusija - ilgų kelių šalis, tad kelionės karieta iš vieno dvaro į kitą dažnai trukdavo gana ilgai. Vyrams būdavo lengviau, juk jie paprastai lydėdavo damas raitomis. Taigi stipriosios lyties atstovai galėdavo pasukti į šoną ir atlikti gamtinius reikalus už artimiausio krūmo. O damos naudodavosi burdaliu. Tai nedidelis pailgos formos naktipuodis, išoriškai primenantis dabartinę padažinę. Šis originalus mobilus naktinės vazos atitikmuo taip pat būdavo gaminamas iš fajanso arba porceliano.

Rusės aristokratės burdaliu paprastai slėpdavo muftoje ir reikalui esant panaudodavo pagal paskirtį karietoje: naktipuodis būdavo tiesiog priglaudžiamas prie kūno taip, kaip ligoninės palatoje naudojami basonai. Ilgi platūs sijonai su krinolinais, madingi
XVIII-XIX a., pridengdavo intymų momentą nuo pašalinių akių. Nikolajaus I archyvuose buvo rastas įdomus 1840 m. dokumentas. Tai buhalterinė imperatoriaus rūmų išlaidų garderobui ataskaita. Be kita, dokumente minimi 18 rublių, sumokėtų kažkokiam meistrui Bobkovui už pagamintą „kelioninį naktipuodį“.

Pėterhofo ir Carskojė Selo muziejuose galima pamatyti keletą XVIII a. burdaliu. Jie yra labai kompaktiški ir subtilūs, panašūs į brangius indus. O suprasti, kas tai per puodas, galima tik iš žaismingų piešinių ir užrašų. Pavyzdžiui, ant vienos iš kelioninių vazų vaizduojama žmogaus akis, o šalia užrašas prancūzų kalba, kurį galima išversti taip: „Jis tave mato, šelme!“ Rusės aristokratės burdaliu idėją, kaip ir daugelį kitų naujovių, perėmė iš prancūzių. Būtent Paryžiaus grafienės ir baronienės sugalvojo tokį originalų būdą atlikti gamtiniams reikalams. Tarp kitko, jos pradėjo tai daryti tiesiog bažnyčioje, klausydamosi ugningų oratoriaus jėzuito Luji Burdaliu (Louis Bourdaloue, 1632-1704) pamokslų - jis apie tikėjimo tiesas galėdavo postringauti valandų valandas. Negalėdamos išeiti iš pamaldų, kilmingos prancūzės įsakydavo tarnaitėms atnešti joms nedidelius indus, kuriuos pamokslininko garbei juokais praminė burdaliu. Slepiamos pūstų sijonų, Paryžiaus aristokratės nusišlapindavo stovėdamos, o jų tarnaitės išnešdavo ir ištuštindavo tuos indus. Rusės damos įvertino prancūzių išradingumą, bet burdaliu naudodavosi tik keliaudamos, o turinį išpildavo tiesiog pakeliui pro karietos langą. Daryti tai cerkvėje, tarp visų padorių žmonių arba per pokylį, joms atrodė visiškai nepriimtina. Prispyrus reikalui, jos tiesiog išeidavo iš renginio į artimiausią išvietę.

Tualetai bajorų sodybose

Japono Daikokuja Kodaju (Daikokuya Kādayū), jūra gabendavusio prekes, 1783 m. škuna sudužo prie Aleutų salų. Per 10 gyvenimo Rusijoje metų keliautojas aplankė nemažai miestų, keletą kartų susitiko su Jekaterina II ir žymiais Rusijos aristokratais. Grįžęs į tėvynę, D.Kodaju, apklausiamas japonų valdžios atstovų, detaliai apibūdino rusų gyvenimą. Gautąją informaciją kruopščiai užrašė mokslininkas medikas Kacuragava Hosiu (Katsuragawa Hoshū). Jo kūrinys „Trumpos žinios apie klajones Šiaurės vandenyse“, baigtas 1794 m., buvo įslaptintas. Japono pirklio įspūdžių apie Rusiją knyga šioje šalyje buvo išleista tik 1978 m. D.Kodaju gana išsamiai aprašė, kaip buvo įrengtos paprastos išvietės su ovalo formos skylėmis, iš kurių gyvybinės veiklos šalutiniai produktai patekdavo į išmatų duobes. Japonas rašo, kad tualetai rusų aristokratų dvaruose būna iš akmens, 4-5 naudojimo vietų, o žiemą juose kūrenamos krosnys, kad ponas ir jo svečiai nešaltų.