„Šurpa"

Šurpa (iš arabiško žodžio šorba, t.y. sriuba) - sriuba arba mėsos sultinys, paplitęs Rytuose, kur yra žinomas įvairiais pavadinimais: šurpa, čorpa, šorpo, sorpa, čorba. Yra gana sudėtinga išskirti skiriamuosius šurpos bruožus: šios sriubos gamybos technologija nėra išskirtinė, būdinga vien šiai sriubai. Ji pasižymi tuo, kad yra labai riebi, nes gaminama iš iš anksto apkepintos mėsos ir daržovių. Antra, gaminant šurpą naudojama daug žalumynų ir prieskonių. Trečia, be palyginti vienodo stambiai pjaustytų daržovių rinkinio - morkų, bulvių ir svogūnų (pastarųjų į šurpą dedama daugiau negu į kitas mėsiškas sriubas ), į šurpą dedama ir nemažai įvairių vaisių - obuolių, džiovintų abrikosų, aivų, slyvų. Dažniausiai šurpa gaminama iš avienos, tačiau gali būti verdama iš paukštienos, neišskiriant laukinių paukščių. Maža to - šurpa gali būti pagaminta iš žuvies, vadinamoji „asy sorpa", būdinga Turkmėnijos pajūrio regionams. Žalumynai ir prieskoniai skiriasi, priklausomai nuo regiono, tačiau faktiškai visur į sriubą dedama petražolių, krapų, kalendrų, raudonųjų pipirų.

Kirgizijoje šurpa yra vadinamas skaidrus avienos sultinys su smulkiai supjaustytais svogūnais, bulvėmis ir plonais makaronais, trupučiu žalumynų ir juodųjų pipirų. Be to, tokia šurpa nėra savarankiškas patiekalas, o priedas prie pagrindinio patiekalo - virtos mėsos.

„Chašas"

Chašas - legendinis kaukazietiškos virtuvės patiekalas. Armėnai sugalvojo chašą prieš kokį tūkstantį metų - jei tikėsime viduramžių veikalais, kuriuose jau minima riebi sriuba. Pirmasis apie chašą XI a. rašė garsus armėnų poetas ir filosofas Grigoras Magistrosas, jį vadindamas „chašou" arba „chašoj". Pavadinimas chašas yra kilęs iš armėniško veiksmažodžio „virti", tai yra „viralas". Chašas - tikras vyriškas valgis su daug mėsos ir labai kaloringas. Tradiciškai chašą gamina tik vyrai, o valgoma jį ryte, prieš pusryčius arba pusryčiams, kad vyrai nuo ryto gerai pasistiprintų ir galėtų nepavargdami dirbti visą dieną. Šis patiekalas yra nebrangus ir nesudėtingas pagaminti, bet labai sotus ir neįtikėtinai naudingas, vertinamas dėl gydomųjų savybių. Į lėkštę dedama smulkiai supjaustyto česnako, o sriuba gausiai apibarstoma žalumynais. Atskirai patiekiama aštrių tarkuotų ridikų, chašas valgomas užkandant lavašu su jais ir žalumynais.

„Broudou"

Afrikietiškos broudu sriubos receptas yra paprastas, kaip ir visa, kas afrikietiška. Visa višta supjaustoma gabaliukais, apvoliojama prieskoniuose ir apkepinama keptuvėje, baigiant pridedama pomidorų tyrės. Supjaustytos daržovės ir žalumynai su mėsa sudedami į puodą, užpilami 2 l vandens ir verdami. Sriuba nepasižymi rafinuotumu, užtat yra skani ir maistinga.

„Scotch Broth"

„Škotiška sriuba" - riebi daržovių sriuba su ėriena, žirniais ir rozmarinu - vienintelis Škotijos kalnų gyventojų išsigelbėjimas nuo darganos ir kiaurai košiančių vėjų. Šis receptas yra žinomas šimtmečius ir turi daugybę variantų.

Guliašas

Nežiūrint neaiškios guliašo padėties maisto hierarchijoje, jis dažniausiai yra priskiriamas prie tirštų sriubų. Guliašas - nacionalinis vengrų patiekalas: jautienos arba veršienos gabaliukai, troškinti su rūkytais lašinukais, svogūnais, pipirais ir bulvėmis. Iš pradžių sriuba su įvairiais priedais buvo tradicinis vengrų piemenų patiekalas, gaminamas katile ant laužo.

„Navarenas"

Tiršta ėrienos sriuba su morkomis arba ropėmis yra gaminama beveik visuose Prancūzijos regionuose. Manoma, kad ropės sugeria avienos riebalus, todėl šio šakniavaisio dažniausiai dedama į tirštas riebias sriubas.

„Eintopf"

Iš vokiečių kalbos „Eintopf" verčiama kaip „vieno patiekalo pietūs", t.y. atstoja ir pirmąjį, ir antrąjį patiekalus. Į tirštą sriubą dedama daržovių - bulvių, morkų, griežčių, taip pat įvairių rūšių kopūstų (baltagūžių, Briuselio, žiedinių, brokolių), ankštinių (žirnių, lęšių, pupelių, šparaginių pupelių), kruopų, makaronų, mėsos, rūkytų gaminių, dešrelių ir kitų produktų. Tradiciškai „Eintopf" gaminamas ne tik Vokietijoje, bet ir Belgijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje. Į belgišką variantą dažnai pilama šviesaus alaus.