Filosofija - ne mokslas, o gyvenimo būdas

Kalinio dilema

Štai kaip dilemą formuluoja „Stenfordo filosofijos enciklopedija“: „Du suimtieji už banko apiplėšimą buvo pasodinti į atskiras kameras. Tardytojas kiekvienam pasiūlė sandorį: „Jeigu prisipažinsite, o jūsų bendrininkas tylės, panaikinsiu visus jums iškeltus kaltinimus, o jis sės į kalėjimą ilgam. Jeigu bendrininkas prisipažins, o jūs tylėsite, jis bus paleistas, o jūs pasodintas tokiam pačiam laikui. Jeigu prisipažinsite abu, sėsite į kalėjimą, bet aš pasirūpinsiu, kad būtumėte paleisti anksčiau. Jeigu nė vienas iš jūsų neprisipažinsite, teks pasodinti abu, bet neilgam, nes tiesioginių įkalčių prieš jus nėra.“

Darant prielaidą, kad abu kaltinamieji stengiasi tik sau gauti kuo trumpesnę bausmę, kiekvienas susiduria su nemenka dilema, kaip elgtis, nes nė vienas nežino, kaip pasielgs kitas.

Geriausia išeitis iš padėties abiem yra tylėti, tačiau, mąstant racionaliai, praktiškai kiekvienas žmogus padaro išvadą, kad išduoti yra naudingiau negu bendradarbiauti, nepriklausomai nuo to, kaip elgsis bendrininkas. Kiekvieno racionalumas juos abu priverčia priimti neracionalų sprendimą.

Merės kambarys

Šis mąstymo eksperimentas griauna įsitikinimą, kad visa pasaulyje, įskaitant psichinius procesus, yra fizinės kilmės. Eksperimento išvada: yra nefizikinių aplinkinio pasaulio savybių, kurias galima suvokti tik tiesioginės patirties keliu.

Vienas iš šios koncepcijos kūrėjų, Frenkas Džeksonas (Frank Jackson), problemą suformulavo taip: „Merė, puiki mokslininkė, yra priverta tyrinėti pasaulį iš juodai balto kambario per nespalvotą monitorių. Jos specializacija - regos neurofiziologija, ir, tarkime, ji turi visą reikiamą informaciją apie tai, ką jaučiame, kai matome prinokusius pomidorus ar dangų arba kai vartojame žodį „raudonas“, „mėlynas“ ir t.t. Pavyzdžiui, ji žino, kokie bangų ilgio deriniai stimuliuoja akies tinklainę ir kas tiksliai vyksta centrinėje nervų sistemoje, kai sakoma „Dangus mėlynas“. Kas įvyks, kai Merė išeis iš savo kambario arba gaus spalvotą monitorių? Ar ji sužinos ką nors naujo?“

Kitaip tariant, Merė žino apie spalvą viską, išskyrus, kas svarbiausia: ji niekada nematė jokių spalvų, išskyrus juodos ir baltos atspalvius, todėl negali numatyti akademinių žinių ir faktinės patirties skirtumo. Iš to galima suprasti, kad net objektyviai stebėdamas žmogus negali sužinoti apie visas daikto savybes. Kalbant paprastai, mes nepajėgiame įsivaizduoti, ko būtent nežinome.

Vabalas dėžutėje

Eksperimentas, kurį pasiūlė Liudvikas Vitgenšteinas (Ludwig Wittgenstein), rodo, kad žmonės iš principo negali vienas kito iki galo suprasti.

Įsivaizduokite grupę žmonių, ir kiekvienas turi dėžutę, kurioje laiko tai, ką kiekvienas vadina vabalu. Niekas negali žvilgtelėti į kito dėžutę, bet kiekvienas tvirtina, kad pažiūrėjęs puikiai žino, jog tai tikrai vabalas. Niekas nežino, kas yra kitų „vabalų“ savininkų dėžutėse.

Grupės nariams aptarinėjant tai, kas yra jų dėžutėse, sąvoka „vabalas“ netenka prasmės, nes kiekvienas tai supranta savaip, bet kaip būtent - niekas nežino. Taigi „vabalas“ ima reikšti tiesiog „tai, kas yra dėžutėje“.
L.Vitgenšteino manymu eksperimentas puikiai iliustruoja faktą, kad žmogus niekada tiksliai nežino, ką jo pašnekovas turi omeny, nes nežino, apie ką tas galvoja. Šis eksperimentas yra susijęs su kvalia (lot. qualia - savybės, ypatybės) fenomenu, tai yra pasaulėjautos priklausomybe nuo mentalinės būsenos.

Kiniškas kambarys

Įsivaizduokite žmogų, mokantį tik vieną kalbą. Jis sėdi kambaryje ir, naudodamasis išsamiu vadovėliu, sudarinėja įvairius sakinius kiniškais hieroglifais, net nesuprasdamas jų prasmės. Jeigu jį, tarkime, pro langą stebės kiniškai kalbantys žmonės, jiems susidarys įspūdis, kad žmogus kambaryje taip pat moka šią kalbą.

Eksperimentas, kaip mano jo autorius, amerikietis filosofas Džonas Serlas (John Searle), yra svarus argumentas prieš galimybę kurti dirbtinį protą. Net jei kompiuteris atpažįsta kalbą ir formuluoja sakinius, iš tiesų jis nesupranta jų prasmės, nes veikia pagal žmogaus įdiegtą programą, lygiai kaip žmogus kambaryje veikia pagal instrukciją ir sudarinėja teisingus sakinius kiniškai, nors tos kalbos ir nemoka.

Dž.Serlo kritikai teigia, kad žmogaus mąstymas - tai manipuliavimas sąvokomis, kurios įdiegiamos į smegenis mokantis taip pat, kaip programa gali būti įdiegta į mašiną, todėl nieko neįmanomo kuriant kompiuterinį protą nėra.

Voras pisuare

Šio netikėto eksperimento, jau tapusio klasikiniu, idėja atėjo į galvą amerikiečiui filosofui Tomasui Nageliui (Thomas Nagel), kai jis užėjo į Prinstono universiteto tualetą ir pisuare pastebėjo nedidelį vorą. T.Nagelis voro problemą aprašė savo esė „Gimimas, mirtis ir gyvenimo prasmė“:

„Užeidavau į tualetą, žiūrėdavau į vorą pisuare ir jo apgailėtinas vaizdas mane pradėjo slėgti. Žinoma, įmanoma, kad jam tai buvo natūrali gyvenamoji aplinka, bet tik todėl, kad jis pateko į lygių porceliano sienų spąstus ir niekaip negalėjo iš ten išsikrapštyti, nebuvo ir galimybės sužinoti, nori jis palikti pisuarą ar ne.

Kartą pasiryžau - paėmiau gabalą tualetinio popieriaus ir nuleidau į pisuarą, voras už jo užsikabino, aš jį ištraukiau ir padėjau ant grindų. Jis tupėjo nejudėdamas ir aš išėjau. Kai grįžau po kelių valandų, voras tupėjo ten pat, o kai į tualetą užėjau kitą dieną, ant grindų jis gulėjo negyvas.“

Eksperimentas rodo, kad net vedamas geriausių ketinimų žmogus nežino, kuo iš tiesų gali baigtis jo įsikišimas ir kas yra gerai kiekvienam konkrečios situacijos dalyviui.

Kokybė ar kiekybė?

Įsivaizduokite pasaulį, kuriame visi tapo vegetarais. Žmonės nebeaugintų gyvulių, skirtų mėsai, vadinasi, milijonai kiaulių, karvių ir vištų negautų net teisės gyventi, tegu ir su perspektyva virsti kotletais. Maža to, naminiai gyvuliai yra visiškai nepajėgūs išgyventi savarankiškai, todėl didžioji dalis jų būtų pasmerkti net be mėsininko peilio: vištos nebemoka skraidyti, taigi taptų lengvu grobiu plėšrūnams, o karvės išdvėstų jau pirmąją žiemą. Tie, kam vis dėlto pavyktų prisitaikyti prie natūralių sąlygų, laukinei gamtai padarytų neatitaisomos žalos. Manote, kad tai yra geriau negu valgyti mėsą?

Garsi rašytoja Virdžinija Vulf (Virginia Woolf) kartą pasakė: „Iš visų argumentų už vegetarizmą tie, kuriuos pateikia žmonės - silpniausi. Kiaulė labiau už visus yra suinteresuota šoninės paklausa. Jeigu visi būtų žydai, kiaulių pasaulyje beveik neliktų.“

Žinoma, teiginys - labai ginčytinas: pavyzdžiui, kas yra geriau - kai 20 mlrd. žmonių gyvena skurde ar kai 10 mlrd. maudosi prabangoje? Jeigu pastarasis variantas, tai kaip dėl tų 10 mlrd. asmenybių, kurios niekada negims? Kita vertus, kam jaudintis dėl to, ko niekada nebus? Kiekvienas sprendžia pats.

Pradėti nuo nulio

Įdomų mąstymo eksperimentą politinės filosofijos srityje pasiūlė amerikietis Džonas Rolzas (John Rawls).

Įsivaizduokite, kad jūs su grupe žmonių esate situacijoje, kai jums yra būtina kartu suformuluoti žmonių bendruomenės, kurioje teks gyventi, organizacijos principus, bet niekas iš jūsų nenutuokia apie filosofines koncepcijas, valstybės santvarkos modelius, fizikos dėsnius, psichologijos, ekonomikos, biologijos ir kitų mokslų laimėjimus. Dėl „nežinojimo šydo“ niekas negali įvertinti savo prigimtinių duomenų ir socialinės padėties, trumpai tariant, jums reikia iš naujo sukurti žmonijos gyvavimo dėsnius. Klausimas: dėl ko susitarsite, jei nesivadovausite egoistiškais ir savanaudiškais motyvais?

Veikiausiai, kaip mano Dž.Rolzas, po truputį būtų suformuluoti principai, kiekvienam garantuojantys lygias pagrindines teises ir laisves, pavyzdžiui, užtikrinantys švietimo ir įsidarbinimo galimybę, tačiau jo vieningo natūralaus teisingumo kiekvienam žmogui, o ne atskiroms asmenybėms ar klasėms teoriją daugelis filosofų kritikuoja kaip utopinę.