respublika.lt

Elektriko būstas slėpė milijonų vertas senienas

(0)
Publikuota: 2021 vasario 03 22:16:22, Milda KUNSKAITĖ
×
nuotr. 4 nuotr.
Namas, kuriame gyveno elektrikas milijonierius Aleksandras Iljinas. Vikipedijos nuotr.

1993 metų spalį Ukrainos Kirovogrado mieste nutiko įvykis, kuris, regis, neturėjo sudominti plačiosios visuomenės: ištikus insultui mirė 72 metų rajono elektros tinklų elektrikas Aleksandras Iljinas. Tarp pažįstamų šis žmogus buvo žinomas kaip nagingas restauratorius ir knygrišys, tačiau jis visada gyveno labai kukliai. O po poros mėnesių įvyko sensacija: suklypusiame buvusio elektriko namuke buvo rasta unikali meno kūrinių ir senovinių knygų kolekcija, specialistų vertinimu - didžiausia iš visų privačių kolekcijų Europoje.

 


Pažįstami pasakojo, kad pogrindinį kolekcininką buvo galima palaikyti benamiu valkata: dažniausiai jis vilkėdavo darbo drabužius arba sučiurusį švarką, skrandą, kerzinius darbo batus, rankose visada nešdavosi tinklelį, burnoje trūko dantų, bet tai jo nejaudino. Maitinosi jis nemokamai, mat dirbo elektriku valgyklų treste. Tarp kitko, kiti kolekcininkai žinojo, kad pinigų retam daiktui A.Iljinas visada turi.

A.Iljinas buvo „visų galų meistras" ir daug darbavosi pagal privačius užsakymus - nuo elektros lizdų remonto iki neįkainojamų ikonų ir senovinių foliantų restauravimo. Užėjęs į bet kuriuos namus, vyras iškart įvertindavo jų interjerą ir pamatęs retą daiktą, imdavo atsargiai derėtis. Dažnai važinėdavo po kaimus, ieškojo senovinių retenybių. Pagrindinis kolekcininko triukas buvo toks: atlikęs restauravimo užsakymą, atlygį jis imdavo ne pinigais, o vertingais senoviniais daiktais. Taip jo kolekcija po truputį gausėjo. Be neįkainojamų senovinių knygų, joje buvo rusų klasikų A.Puškino, N.Gogolio, A.Gribojedovo, M.Lermontovo rankraščių, juvelyrikos dirbinių, tarp jų - Faberžė darbų, senovinių ikonų. Žinoma, sukaupti neįkainojamą kolekciją, vertą milijonų, tik sąžiningai mainantis ir perkant, yra neįmanoma (iš pradžių buvo kalbama apie milijardą dolerių, bet paskui specialistai jos vertę sumažino iki šimtų milijonų).

Kaip atsirado unikalios kolekcijos branduolys, jos pradžia, yra keliamos kelios versijos. Viena iš jų, fantastiškiausia, tapo vaidybinio filmo „Drakono sindromas" pagrindu - neva kolekciją nelegaliai surinko sovietų partiniai ir valstybės veikėjai bei KGB darbuotojai, o A.Iljinas ją tik saugojo.

Tačiau labiau tikėtinas yra toks aiškinimas: yra žinoma, kad Aleksandro Iljino motina buvo kilusi iš kilmingos Rimskių-Korsakovų giminės, kurios atstovai jau nuo XIX a. vidurio rinko retas kultūrines vertybes. Dalį tos kolekcijos po revoliucijos pavyko išsaugoti. Borisas Iljinas, pogrindinio milijonieriaus tėvas, galėjo kolekciją pagausinti per pilietinį karą - jis dalyvavo malšinant antisovietinius sukilimus ir nusavinant bažnytinį turtą bei dvarininkų sodybas, o paskui ir per karą, mainais iš nepriteklių kenčiančių žmonių.

Sūnus Aleksandras augo tarp nuostabių senovinių daiktų, tarsi muziejuje. Tikriausiai jis nuo vaikystės pajuto meilę grožiui, tik jo atveju ši aistra įgijo kraštutinę formą. Vyras visą gyvenimą gyveno vienas, į klausimą, kodėl neveda, paprastai atsakydavo: „Kaip galiu čia atvesti ką nors svetimą?" Kolekcija buvo jo vienintelis džiaugsmas, o vienintelė karšta meilė - senovinės knygos.

Genialus restauratorius galėdavo dienas ir naktis dirbti, krapštydamasis prie seno folianto. Kaip prisimena pažįstami, jis dažnai kapstydavosi šiukšlynuose - ieškodavo senų moteriškų aulinių, kad galėtų minkštą odą panaudoti knygoms įrišti, o senuose primusuose rasdavo detalių iš plono vario, tinkančių kalybai. Meistras mokėjo ir auksuoti, pagaminti ilgaamžę auksuotą detalę pagal technologiją, kuriai reikėdavo naudoti kalio cianidą. Taip, pasirodo, dėl knygų jis nebijojo dirbti ir su stipriais nuodais.

Draugų pogrindinis milijonierius neturėjo, bet su kolegomis kolekcininkais ir antikvarais bendraudavo. Vienas iš tokių jo pažįstamų paskui su žurnalistais pasidalijo A.Iljino pasakojimu apie 1961 m. įvykius. Tada, prieš uždarant Kijevo Pečorų laurą, Aleksandras Borisovičius restauravo Evangeliją vienuolyno viršininkui. Vietoj užmokesčio, kaip paprastai, paprašė kelių senovinių knygų ir gavo bibliotekos raktą. Tuo metu vienuolyną apsupo kariuomenė, neleisdama dvasininkams išnešti vertybių, o į akis nekrintantis vyriokas nučiurusiais darbiniais drabužiais keletą dienų vaikščiojo pirmyn atgal neatkreipdamas dėmesio. Po švarku A.Iljinas kaskart išnešdavo neįkainojamą leidinį: jis įsivaizdavo, kad gelbsti knygas nuo sunaikinimo. Pasak specialistų,
A.Iljino kolekcijoje rasti 114 egzempliorių iš lauros. Iš viso kolekcijoje būta apie 7 tūkst.tomų. Iš jų ypač vertingų - maždaug trečdalis.

Į gyvenimo pabaigą iš A.Iljino giminaičių liko tik sūnėnas ir dukterėčia. Jie žinojo kolekcijos paslaptį, bet paveldėjimo dokumento dėdė nepaliko. Po jo mirties bukinistiniame knygyne vienas iš jo pažįstamų kolekcininkų pastebėjo itin vertingą knygą, kuri anksčiau priklausė A.Iljinui. Žinodamas, kad neseniai mirusio restauratoriaus kolekcija turėtų būti vertinga, jis apie tai pranešė milicijai. Susidomėję teisėsaugininkai į namus nusiuntė keletą žmonių su keliomis dėžėmis.

Miroslava Jegurnova, dabar A.Iljino kolekcijos saugotoja muziejuje, į namą įžengė viena pirmųjų: „Namo apstatymas atrodė labai skurdus, - pasakojo ji, - visur nešvaru, apskretusi viryklė, apsilaupiusios sienos... Ir čia pat - raritetinės spintos, prigrūstos rečiausių knygų. Ant stalo - aprūdijęs dubuo ir šalia puodelis su sidabriniais XIX a. šaukšteliais. O virš viryklės - neįkainojama ikona sidabro aptaisais. Sklype buvo antrasis namas, į kurį ne iškart atkreipėme dėmesį. Jau rengėmės išvažiuoti, bet kažkas nutarė patikrinti, kas ten yra. Atidarėme duris - iki lubų prikrauta makulatūros ryšulių. O už jų pasirodė esantis kambarys, kur tikri raritetai buvo suversti į krūvas, dulkėse ir nešvarumuose. Tas pats ir antrajame aukšte, kur A.Iljinas buvo įsirengęs dirbtuves. Aš tiesiog netekau amo. Teko kviestis sunkvežimius."

Kolekcija buvo konfiskuota, remiantis tuo, kad ji yra valstybės masto vertybė, kurią reikia prižiūrėti ir tinkamai saugoti, juk brolvaikiai faktiškai net nebuvo dėdės paveldėtojai. Atrodo, kad pogrindinis kolekcininkas nesijaudino dėl didžiulės vertės kolekcijos likimo, arba, kaip kalbėjo jį pažinoję žmonės, visiškai negalvojo apie savo mirtį.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s