Didžiausios statulos Žemėje: kam jos buvo pastatytos?

Politinių ir valstybės veikėjų įamžinimas

Ar tai būtų jau minėtas Nerono kolosas, Petro Didžiojo statula Maskvoje (98 m aukščio) ar 37 m aukščio sėdintis oranžinis Mao Dzedunas, 2016 m. pastatytas Kinijos Henano provincijoje ir nugriautas praėjus kelioms dienoms po darbų užbaigimo - gigantiška statula tradiciškai visada buvo laikoma geriausiu būdu įamžinti svarbaus politinio veikėjo atminimą. Nors ir keista, ši idėja išliko iki šiol: 2018 m. Indijoje (didžiausioje pagal gyventojų skaičių demokratinėje valstybėje), Gudžarato valstijoje, buvo iškilmingai atidengta aukščiausia pasaulyje (182 m, su postamentu 240 m) Vienybės statula, vaizduojanti Valabchajų Patelį (Vallabhbhai Patel), kuris šalia Džavacharlalo Neru (Jawaharlal Nehru) yra laikomas vienu iš šiuolaikinės Indijos tėvų. Statybos prasidėjo 2013 m., o projektą labai rėmė milijonai paprastų indų. „Judėjimas už Vienybės statulą“ rinko senus žemės ūkio padargus (metalą statybai), rengė maratonus, kūrė peticijas ir t.t. Paminklas atsiėjo 430 mln. JAV dolerių.

Be pačios statulos, buvo sukurtas visas memorialinis kompleksas su sodu ir muziejumi; ateityje čia bus įrengtas viešbutis, konferencijų salė ir pramogų parkas. Aplinkui plyti dirbtinis ežeras, kurio plotas siekia 12 kv. km. Statulos viduje - du gelžbetoniniai atraminiai cilindrai ir plieninis karkasas, kojose įrengti greitaeigiai liftai, lankytojus keliantys į keletą teminių zonų, o krūtinės lygyje, 153 m aukštyje, yra apžvalgos aikštelė: apsidairyti galima pro specialius plyšius išoriniame apvalkale, kuris yra pagamintas iš 8 mm storio bronzos plokščių.

Statula gali atlaikyti iki 220 km/val. greičiu pučiantį vėją ir 6,5 magnitudžių žemės drebėjimą. 182 m aukštis atitinka vietų skaičių valstijos Įstatymų leidybos asamblėjoje.

Dievybių ir religinių veikėjų statulos

Kai sakome „milžiniška statula“, dažniausiai prisimename Rodo kolosą arba Jėzų Kristų Rio de Žaneire - tai bene garsiausios statulos Vakarų pasaulyje.

O Rytuose, konkrečiai Indijoje, Kinijoje ir kai kuriose kitose Pietryčių Azijos šalyse į galvą greičiau ateitų mintis apie gigantišką Budą arba bent Guanjiną, kinų, vietnamiečių, korėjiečių ir japonų mitologijos herojų. Kurti didžiules statulas šiame regione pradėta prieš daugiau kaip pusantro tūkstančio metų ir šiandien tarp didžiausių statulų pasaulyje daugiausia yra Budos atvaizdų. Aukščiausia pasaulyje skulptūra 12 amžių buvo uoloje iškalta 71 m aukščio sėdinčio Budos statula netoli Kinijos Lešano miesto, ir tik 1967 m. ją aplenkė Volgogrado „Tėvynė-motina“ su kalaviju.

Ir šiandien didžiausių statulų sąraše antroje vietoje po Valabchajo Patelio - Pavasario šventyklos Buda, 128 metrų skulptūra, pastatyta 1997-2008 m. Kinijos Henano provincijoje. Pavasario šventyklos Buda 10 metų pirmavo pagal aukštį.

Įdomu, kad šio ir daugelio kitų Azijos gigantų artimiausia religinė „konkurentė“ Vakaruose - visai ne minėtasis Kristus Išganytojas Rio, o 47 m gelžbetoninė Mergelė Marija, pastatyta už dešimties kilometrų nuo Venesuelos Truchiljo miesto.

Idėjos įamžinimas

Prie šios kategorijos priskiriamos ciklopinės figūros, ne vaizduojančios ką nors konkrečiai, o įkūnijančios tam tikrą idėją. Tokių monumentų statyba ypač pagarsėjo sovietų valdžia, kuri, beje, stengėsi statyti gigantiškus paminklus ir konkretiems žmonėms, bet dabar kalbame ne apie juos.

Patriotizmas (daugiausia suprantamas kaip meilė komunistų partijai ir valstybės santvarkai) SSRS buvo paverstas kone religija, o milžiniškų Budų vietą užėmė „Tėvynės-motinos“ - Volgograde, Kijeve, „Motina Armėnija“ Jerevane. Konkurenciją joms sudarė kariai, kurių stambiausias iškilo Murmanske („Alioša“, su postamentu - 42 m).

Beje, SSRS buvo ne pirmoji, įamžinusi idėjas statulų, vaizduojančių tam tikrus apibendrinančius paveikslus, pavidalu. Garsiausias tokio pobūdžio statinys yra, aišku, Laisvės statula (46 m, su postamentu 93 m), pastatyta 1886 m. Niujorko įlankoje. Ir nors ją būtų galima laikyti paminklu senovės Romos deivei Libertai, vis dėlto reikia prisiminti visą statinio pavadinimą: „Laisvė, nešanti šviesą pasauliui“, ir pretekstą jai statyti - tai buvo Prancūzijos dovana Jungtinėms Valstijoms Nepriklausomybės šimtmečio proga.

Dar vienas tokios rūšies statulų pavyzdys - Senegalo sostinėje Dakare 2010 m. atidengtas 49 m aukščio Afrikos atgimimo monumentas. Jį vietos autoritariniam valdovui sumanius, dvejus metus, ekonomikos krizės įkarštyje itin neturtingoje šalyje iš plieno ir bronzos statė darbininkai iš Šiaurės Korėjos. Statyba atsiėjo 27 mln. dolerių ir sukėlė masinį vietos gyventojų nepasitenkinimą.

Garsioms asmenybėms ir įvykiams atminti

Tai yra paminklai ne valdovams ir kitiems garsiems valstybės vyrams, ir ne šventiesiems ar religijų pradininkams. O tai kam? Pavyzdžiui, kad ir Kristupui Kolumbui ir jo kelionei į Ameriką atminti. 2017 m. 110 m bronzinis monumentas didžiajam jūrų keliautojui iškilo Puerto Riko mieste Aresibe, ant Karibų jūros kranto. Monumentas oficialiai vadinasi „Naujojo pasaulio gimimas“: tai milžiniška keliautojo statula burių fone. Paminklo autorius - Zurabas Ceretelis, kuriam maskviečiai jau 20 metų turi būti dėkingi už 98 m aukščio Petro I statulą prie Maskvos upės. Paminklą buvo planuojama pastatyti jau 1991 m., minint 500-ąsias pirmosios K.Kolumbo kelionės per Atlantą metines, bet iš pradžių jam nepavyko rasti vietos (jo atsisakė net keli Amerikos miestai, įskaitant Majamį ir Niujorką, nes nenorėjo tokio didelio ir estetiškai ginčytino monumento).

Kai pagaliau projektas buvo pradėtas įgyventi Puerto Rike, pasirodė, kad padovanotą paminklą sumontuoti bus pernelyg brangu (ne mažiau kaip pusantro milijono dolerių). Darbai sustojo neprasidėję. 1998 m. paminklo konstrukcijos pagaliau jūra buvo atgabentos iki Centrinės Amerikos (tai atsiėjo dar 2,5 mln. dolerių). Laukiant darbų pradžios, jos gulėdamos aprūdijo. Po kelerių metų paaiškėjo: net jei vietos valdžia surastų būtinų lėšų monumentui sumontuoti, dalį detalių reikėtų pakeisti arba nuvalyti. Vis dėlto 2013 m. sausį paminklas buvo pastatytas. Jį buvo ketinama padaryti teminio parko, nebaigto iki šiol, centru.

Įdomu, kad Puerto Riko Kolumbas - Z.Ceretelio savotiško dipticho dalis: Sevilijoje (Ispanija) 1995 m. buvo pastatytas 45 m monumentas „Naujojo žmogaus gimimas“. Tai taip pat K.Kolumbas, bet ne laive, o kiaušinyje. Šią didžiausią Ispanijoje statulą Sevilijai padovanojo Maskva. Paminklas K.Kolumbui Aresibe, nepaisant sudėtingo likimo, vis dėlto, kaip teigia vietos valdžia, tapo turistų lankoma įžymybe. Maža to, jis nenukentėjęs atlaikė uraganą Mariją 2017 m. rugsėjį, nors to negalima pasakyti apie jį supančius pastatus ir infrastruktūrą.

Ir tai dar ne viskas

Šiandien pagal milžiniškų statulų (daugiausia Budos) skaičių pirmauja Kinija - jų ten yra ne mažiau kaip 35. Nuo jos atsilieka Indija (25) ir Japonija (19), o iš viso aukštesnių kaip 30 m (spėjamas Rodo koloso aukštis) statulų pasaulyje priskaičiuojama ne mažiau kaip 134. O artimiausiais metais, jei tik statybai nesutrukdys pandemija, ekonomikos krizė arba dievų rūstybė, jų dar pagausės.

Štai Indijos šiaurėje, Utar Pradešo valstijoje, aktyviai ruošiamasi statyti 251 m (su postamentu) Ramos statulą, o kitame šalies gale, Mumbajuje, turėtų iškilti 137 m aukščio Lygybės statula, skirta Indijos Konstitucijos kūrėjui Bhimrao Ramdžiui Ambedkarui. Planuojamas Kinijos atsakas - mažiausia 3 aukštesnės kaip 100 m statulos.

O Pietų Dakotos kalnuose lėtai, bet atkakliai uoloje kalama 195 m pločio ir 172 m aukščio indėnų vado, vardu Pašėlęs Žirgas, figūra. Bet dirbama labai lėtai: pirma, darbai finansuojami tik aukotojų pinigais, nuo 1948 m. iškaltas tik 27 m aukščio vado veidas, o darbų apimtis - didžiulė. Be to, auga pačių indėnų pasipriešinimas: jų manymu, skulptūra paversti kalną, esantį jiems šventose Juodosiose kalvose - maždaug tas pats, kaip iškalti kokią nors figūrą Siono kalne, Šventojoje žemėje. Taigi neaišku, ar darbai apskritai kada nors bus baigti.