Galima pamanyti, kad sveikatos nepaisymas dėl grožio - XXI a. tendencija. Moterys maždaug iki XX a. vidurio neturėjo galimybės operuojantis pasididinti krūtinę arba susimažinti pilvą. Tačiau jos sugalvodavo daugybę kitokių būdų pakenkti sau, o kartais ir aplinkiniams. Tam tikslui jos pritaikydavo kasdien buityje naudojamus daiktus, be kurių gyventi tais laikais atrodė visiškai neįmanoma. Pasakojame apie drabužius ir kosmetiką, kurie galėjo nuvaryti į kapus arba suluošinti viduramžiais, Renesanso epochoje ir naujaisiais laikais...
Korsetas: mirtis uždusus
Iki XX a. pradžios, kai Polis Puarė (Paul Poiret) drauge su Koko Šanel (Coco Chanel) išlaisvino moteris iš korsetų, nuo kurių spėjo nukentėti nemažai europiečių moterų. Fanatizmo lygis įvairiais laikais svyravo, kaip ir idealo suvokimas. Kadaise 60 cm apimties talija buvo laikoma „vapsvos“, o XIX a. pabaigoje šis parametras sumažėjo beveik perpus - dėl to buvo kalta tais laikais populiari prancūzų aktorė ir dainininkė Polina Poler, pasiekusi minėtą tobulybę. Žinoma, ir mūsų laikais esama savų polinų: pavyzdžiui, Dita fon Tys (Dita von Teese), operacinėje atsikračiusi šonkaulių poros. Tačiau moterims, kurios nesulaukė plastinės chirurgijos eros, buvo gerokai sunkiau: jos visą gyvenimą kentėjo dėl vidaus organų deformacijų, plaučių tūrio sumažėjimo, o kai kada ir dėl nepajėgumo išnešioti kūdikį. Manote, praeityje merginos taip dažnai uostydavo kvapiąją druską dėl per didelio jautrumo įspūdžiams? Jos tiesiog neturėjo kuo kvėpuoti, todėl nuolatos alpdavo...
Baltalai, pudra ir depiliacijos priemonės: mirtini nuodai per odą
Veidas kentėjo ne mažiau. Be vapsvos talijos XVII-XVIII a. estetine tobulybe buvo laikomas išbalęs veidukas. Toninių kremų tuomet nebuvo, užtat buvo baltalų su švinu ir cinku, arseno ir acto, kuriuos tekdavo gerti. Na ir kas, kad odą labai greitai nusėdavo opos, užtat ji buvo baltesnė už sniegą. Nuodai buvo naudojami ir depiliacijai: tam tiko kalkių ir arseno mišinys. O pigmentinės dėmės buvo naikinamos kalio cianido junginiais.
Smaragdo žalumos audinys: mirtis nusinuodijus
Žalia tviskanti drabužių ir interjero spalva, populiari karalienės Viktorijos laikais, būdavo išgaunama taip pat naudojant arseną. Suprantama, nuodijosi ne tik kilmingos damos, bet ir siuvėjai ir tekstilės gamintojai. Apsivilkus tokius drabužius buvo pavojinga net suprakaituoti: išsiskyręs prakaitas vėl įsigerdavo į odą jau su nuodais.
Krinolinai: tikimybė sudegti
Krinolinai buvo populiarūs XIX a. Anglijoje. Per dešimtmetį, nuo 1860 iki 1870 metų, užsiliepsnojus krinolinams žuvo apie 3000 moterų. Ugniai atsparūs audiniai buvo laikomi pernelyg bjauriais, kad juos būtų galima naudoti drabužiams. Tačiau žinomas ir atvejis, kai krinolinas išgelbėjo gyvybę. 1885 m. „The Times“ buvo publikuota žinutė apie moterį, nušokusią nuo tilto į upę ir likusią gyvą dėl krinolino, kuris jai atstojo parašiutą.
Perukai: mirtis nuo infekcijos
IV-VIII a. vyravo perukų mada. Kartais jie būdavo tokių absurdiškų gabaritų, kaip, tarkime, Marijos Antuanetės laikais, kad juose apsigyvendavo graužikų. Juos priviliodavo riebalų, kuriais būdavo klijuojama konstrukcija ant galvos, kvapas.
Vyrų cilindrai: nuodų šaltinis
Daugelis galvos apdangalų nuo viduramžių būdavo gaminami iš fetro, suvelto iš bebrų kailio: Napoleono laikų trikampės, plačiakraštės prancūzų ševaljė skrybėlės, koketiškos damų skrybėlaitės jojikėms, cilindrai lenktais kraštais ir kt. Tada mažai kas susimąstydavo, kad madingas aksesuaras gali sukelti priešlaikinę mirtį: aukomis tapdavo daugiausia vyrai. Mat gaminant fetrą kailis būdavo apdorojamas nuodingu gyvsidabrio nitrato tirpalu. Jo garais apsinuodydavo ir gamintojai.
Būtų logiška pasakojimą baigti išvada, kad šiuolaikinė medicina - stebuklas. Arba, priešingai, pasiguosti, kad kosmetika su arsenu negali prilygti plastinės chirurgijos siaubams. Tačiau grožio supratimas ir pasirengimas aukotis dėl galvoje įsitvirtinusio vaizdinio - tai ne tik konkretaus istorinio konteksto, bet ir žmogaus charakterio bei kompleksuotumo rezultatas. Vienintelis dalykas, kurį visada reikėtų prisiminti - kad kūną turime tik vieną ir jį reikia saugoti.