„Bulvarinis skaitalas“ - ne mūsų laikų išradimas

Bulvarai fortifikacijoje ir taikos metu

Pirmieji bulvarai visai nebuvo panašūs į žalumoje skęstančias gatves, kurių paskirtis - užtikrinti malonų pasivaikščiojimą laisvadieniais ir apskritai prablaškyti miestiečius. Nors žodis bulvaras (boulevard) yra prancūziškas, jis yra kilęs iš vokiško Bollwerk ir jo olandiško varianto bulwerke - o tai yra karo mokslo terminai. Bulvaru kadaise buvo vadinamas gynybinis įrenginys, žemės pylimas ties miesto riba, o dar anksčiau - redutas, pylimas su grioviu žiedinei gynybai. Vėliau, kai dingo būtinybė miestus įtvirtinti ir tvirtovių pylimai tapdavo miesto dalimi, jie buvo paverčiami gatvėmis. Kai kuriuose miestuose iki šiol galima pamatyti buvusių gynybinių įrenginių liekanų, pavyzdžiui, Italijos Lukos mieste, kur išliko 4 kilometrų ilgio žiedinė senosios tvirtovės siena, puošianti dabartinius bulvarus.

Bulvarų, medžiais apsodintų gatvių, atsirado įvairiuose miestuose, bet vis dėlto jų tėvyne pagrįstai laikoma Prancūzija, o tiksliau - Prancūzijos sostinė. Garsieji Didieji bulvarai, gatvių virtinė nuo Šv.Magdalenos bažnyčios iki Respublikos aikštės ir toliau iki Bastilijos aikštės atsirado vietoj tvirtovės sienos, iškilusios XIV a. valdant Karoliui V. Miestui plečiantis ir pereinant prie puolamosios užsienio politikos, buvo nuspręsta nugriauti sienas, nukasti pylimus ir nutiesti plačias gatves. Tai įvyko Liudviko XIV laikais.

Taip iš kariškių žodyno žodis „bulvaras" perėjo į „taikią" kalbą ir tapo paryžiečių, pirmiausia tų, kas mėgo vaikštinėti ir vertino paprastas pramogas, kasdienybės dalimi. Neatskiriama bulvarų dalimi tapo ne tik vaikštinėtojai, bet ir tie, kas juose užsidirbdavo - kas porą livrų, o kas - dideles sumas. Tad tenka kalbėti apie dvasinį maistą - bulvarų teatrus, bulvarinius romanus ir bulvarinę spaudą.

Bulvarų pramogos

Tos „miesčioniškos" pramogos, vadinamos „bulvarinėmis", prasidėjo nuo teatrų, atidarytų specialiai paprastiems žmonėms, nereikliai publikai. Karališkasis „Comedie francaise" savo scenoje statydavo geriausius dramos kūrinius, o mažiesiems teatrams likdavo visa kita. Miesto teatruose buvo vaidinamos paprastesnės pjesės ir jas pamatyti buvo galima būtent bulvarų teatruose.

Vieną pirmųjų Paryžiaus bulvaro teatrų įsteigė aktorius ir lėlininkas Žanas Batistas Nikolė (Jean Baptiste Nicolet). Jis netrukus suklestėjo - žiūrovams patiko linksmas ir įvairus teatro repertuaras, o dramaturgų, siūlančių statyti jų pjeses, taip pat netrūko. Rekordininkas pagal teatrų skaičių buvo Tamplio bulvaras, kadaise vadintas „nusikaltimų bulvaru". Ir visai ne todėl, kad tai buvo Paryžiaus vieta, kurioje įvykdavo daugiausia nusikaltimų. Tiesiog daugybės bulvare įsikūrusių teatrų, kabaretų, koncertinių kavinių repertuare buvo gausybė pjesių, kuriose buvo plėšiama, žudoma ir kitaip pažeidinėjami įstatymai. Bet tai vyko tik scenoje, o tikrajame gyvenime Tamplio bulvaras buvo gana rami ir maloni vieta, kur būdavo einama pailsėti, prasiblaškyti, pasijuokti.

Po bulvarinių teatrų atsirado ir bulvarinė spauda su bulvariniais romanais. Jų tikslas buvo aiškus ir paprastas - prablaškyti, pralinksminti, todėl skaitytojas, kaip ir bulvarinių pjesių žiūrovas, panirdavo į meilės intrigų, piktadarysčių ir nusikaltimų, nepadorių pokštų pasaulį.

Bulvariniai (arba geltonieji) laikraščiai pasižymėjo prasta popieriaus, ant kurio buvo spausdinami, kokybe (iš čia, kaip manoma, ir kilo pavadinimas „geltonoji spauda"). Tokios spaudos paskirtis buvo ne tik pranešti skaitytojui naujieną arba nušviesti įvykį, bet ir šokiruoti, pralinksminti, nustebinti, sukelti kitokių ryškių emocijų. Jei, siekiant šių tikslų, dėl tariamos sensacijos reikėdavo nusižengti tiesai - jai būdavo nusižengiama, kad tik būtų pasiektas pagrindinis tikslas. Dėl tos priežasties geltonųjų laikraščių puslapių apatinėje dalyje buvo pradėti spausdinti literatūros kūrinių fragmentai, istorijos su tęsiniu. Kiekviename numeryje būdavo apsakymų apie plėšikus ir lengvo elgesio moteris, seklius ir superdidvyrius, o bulvarais vaikštinėjantys paryžiečiai galėdavo prisėsti ant suoliukų ir pasimėgauti įdomia lektūra.

Netrukus paaiškėjo, kad atsirado naujas ir labai paklausus literatūros žanras - bulvariniai romanai ėmė virsti savarankiškais kūriniais. O tie, kas imdavo į rankas plunksną, norėdamas įtikti neišlavintam miesto publikos skoniui, sulaukdavo ne tik dėkingų skaitytojų, bet ir didelių honorarų.

Pirmasis bulvarinius romanus pradėjo rašyti Ksavjė de Montepenas (Xavier de Montepin). Bet žanro pradininku yra laikomas Eženas Siu (Eugene Sue), romanų „Paryžiaus paslaptys" ir „Amžinasis žydas" autorius, labai neblogai užsidirbęs kurdamas masinės literatūros kūrinius.

Tarp tų, kieno kūryba kadaise iššaukdavo atlaidžią šypseną arba net garsių literatų ir rafinuoto skonio skaitytojų pasipiktinimą, galima rasti tikrai garsių pavardžių. Kaip kuklūs bulvariniai romanistai kūrybinį kelią kadaise pradėjo ir O.Balzakas (H.de Balsac), ir Žorž Sand (George Sand), ir Žiulis Vernas (Jules Verne) ir net seras Arturas Konanas Doilis (Arthur Conan Doyle), savo knygas apie Šerloką Holmsą parašęs greičiau dėl pramogos ir lengvo uždarbio, o ne siekdamas literatūros olimpo. Kaip žinoma, tikrai vertingais savo kūriniais A.Konanas Doilis laikė istorinius romanus, kurių niekaip nepriskirsi bulvarinei literatūrai. Ž.Verno mokslo fantastiniai romanai taip pat tilpo į bulvarinės literatūros sąvoką - iki tam tikro laiko. Todėl „nemeniškumas", kurį ilgai buvo bandoma prikišti viskam, kas buvo kuriama „bulvarams", tokios rūšies kūrinių bruožu gali būti pripažintas tik su nemažai išlygų arba bent jau praėjus nemažai laiko.

Bulvarų publika

Paryžiuje gimė ir terminas „flaneur" arba „boulevardier" - vaikštinėtojas, tai yra tas, kas vaikštinėja bulvarais, neturėdamas kokio nors konkretaus tikslo. „Vaikštinėtojo miestiečio" paveikslas labai paplito XIX a. mene, ir ne tik „bulvariniame". Nepaisant mėginimų išjuokti vaikštinėtojus kaip dykaduonius arba žmones be ypatingų intelektualinių poreikių, tas, kas neskubėdamas žingsniuoja Paryžiaus bulvaru, stebėdamas miesto gyvenimą ir kažką mąstydamas, kažin ar gali būti laikomas visuomenei žalingu ar nereikalingu žmogumi.

Šarlis Bodleras (Charles Baudelaire) apie vaikštinėtoją kadaise rašė: „Minia - jo stichija, kaip oras - paukščių stichija, o vanduo - žuvų stichija. Jo aistra ir pašaukimas - susilieti su minia. Nesavanaudiškai smalsus žmogus, nepasotinamas stebėtojas patiria didžiulį pasitenkinimą, susimaišydamas ir susigyvendamas su žmonių mase, su jos bruzdėjimu, judėjimu, lakiu nepastovumu ir begalybe... Jis panašus į veidrodį, tokio pat dydžio kaip ta minia; jis panašus į sąmone apdovanotą kaleidoskopą, kurio kiekviename ornamente atsispindi gyvenimo įvairovė ir visų jo elementų nepastovus grožis."

Išmesti bulvarinį meną iš meno istorijos niekaip nepavyks - pernelyg glaudus yra jo ryšys su didžiaisiais meistrais ir didžiaisiais kūriniais. Nusižiūrėję nuo prancūzų, bulvarų ir bulvarinės kūrybos madą perėmė ir kitos šalys, o dabar alėjų, apaugusių liepomis arba palmėmis, pušimis arba guobomis, galima rasti bet kuriame mieste. Bulvarinės knygos ir pačios dažnai tapdavo bestseleriais, ir padėdavo praturtėti tiems, kas jas perkeldavo į kino ekraną. Kažin ar Jeno Flemingo (Yan Fleming) kūrinius apie Džeimsą Bondą arba Anos Golon (Anne Golon) apie Anželiką, angelų markizę, būtų galima priskirti rimtajai literatūrai. Bet ekranizuoti šie siužetai pelnė net kino kritikų pripažinimą, nekalbant apie jau kelių kartų kino žiūrovų meilę.