Aleksandras Didysis - pasaulio užkariautojas

Pagrindinis Aleksandro Makedoniečio auklėtojas, išmintingiausias Graikijos filosofas Aristotelis savo pasakojimais apie visatą, įvairius pasaulio stebuklus ambicingam jaunuoliui įdiegė svajonę užkariauti pasaulį. Jis pats dalyvaudavo kautynėse ir nepatyrė nė vieno pralaimėjimo. Per dešimt metų Aleksandras Makedonietis užkariavo didžiąją dalį tuo metu žinomų šalių, jo valstybė driekėsi nuo Afrikos iki Indijos. Taip jis įgijo pravardę - Didysis.

Kaip įsivaizdavo senovės graikai, didieji žmonės gimsta tik didiems tėvams. Todėl pagal legendą Aleksandro tėvas, Makedonijos karalius Pilypas II save kildino iš epų herojaus Heraklio, o Aleksandro mama, Epyro karaliaus dukra Olimpija neva buvo kilusi iš Trojos karo didvyrio Achilo giminės. Kaip pasakoja legenda, Olimpija kartą susapnavo, kad į ją trenkė žaibas. Nuo užsiplieskusios ugnies sudegė visas pasaulis. Sapnų aiškintojai jai išaiškino, kad ji pagimdys sūnų, kuris pavergs visą pasaulį, bet pats gyvens neilgai, blykstelės tarsi žaibas danguje.

Aleksandras nuo septynerių buvo paimtas iš namų moteriškosios pusės, pradėjo mankštintis, mokėsi jodinėti, šaudyti iš lanko, valdyti kardą ir ietį. Jis nieko nebijojo. Varžybose tarp bendraamžių jam niekas negalėjo prilygti. Būdamas 10-ies jis skambino lyra, atmintinai mokėjo daugelį graikų poetų kūrinių, mėgo geografiją, bet filosofija ir matematika jo nežavėjo. Jam patiko klausytis pasakojimų apie naujas žemes, kautynes. Aleksandras buvo nepaprastai ambicingas, svajojo apie karus ir pergales. Jis paniurdavo išgirdęs, kad jo tėvas vėl užėmė kokį nors miestą, ir draugams sakydavo: „Tėvas užkariaus visą pasaulį, o kas gi liks mums?“

Garsus graikų rašytojas ir istorikas Plutarchas taip rašė apie jį: „Subrendęs Aleksandras buvo aukštas, stotingas, šviesiais garbanotais plaukais. Jo oda buvo balta, krūtinė ir veidas rausvoki. Atrodė, kad jis visada truputį karščiuoja. Aleksandras buvo išsilavinęs, mokėjo vertinti grožį, išsiskyrė taurumu ir dosnumu, bet didžiulė šlovė ir visuotinis garbinimas pakeitė jo charakterį, paskutiniaisiais gyvenimo metais jis tapo valdingas, įtarus.“ Savo pirmąjį kovos krikštą Aleksandras gavo būdamas 16-os, kai drauge su tėvu dalyvavo mūšyje su Atėnų gyventojais. Jam buvo patikėta komanduoti raiteliams, kurie atsakingiausiu momentu privertė graikų karius bėgti. Makedoniečiai šventė pergalę. Kariai šlovino Aleksandrą, sakė, kad jo teisingas vadovavimas nulėmė mūšio baigtį.

Karalius Pilypas taip pat džiaugėsi jaunojo sūnaus sėkme. Nuo tos dienos Aleksandras pradėjo gilintis į karybos meną. Kai jam sukako 20 metų, Pilypą klastingai nužudė vienas iš jo patikėtinių, ir Aleksandras tapo visateisiu Makedonijos karaliumi. Jam teko ne tik spręsti valstybės vidaus klausimus, bet ir kautis su jį puldinėjančiais kaimynais.

Kartą po įtikinamos pergalės prieš Tėbus jis priartėjo prie Atėnų ir pareikalavo, kad gyventojai jam išduotų pagrindinį Makedonijos priešą - oratorių Demosteną, kuris Aleksandrą vadino „paiku berniūkščiu“. Šie atsisakė. Aleksandras apsupo miestą. Tada į jį drąsiai kreipėsi senas karvedys Fokionas: „Aleksandrai, jeigu nori pelnyti šlovę, kam tau kautis su gentainiais, su helėnais? Keliauk į Aziją, kovok su barbarais. Ten įgysi turtų, karinę šlovę, o tarp graikų pagarsėsi gerumu.“ Aleksandras paklausė senojo kario ir negriovė Atėnų, o Fokioną už išmintingą patarimą gausiai apdovanojo.

Prieš kautynes su Persijos valdovu Darijumi III Aleksandras susirgo, išsimaudęs šaltoje kalnų upėje. Jis ėmė karščiuoti, jo būklė blogėjo kiekvieną valandą. Gydytojai nesiryžo jo gydyti, nes bijojo, kad mirties atveju bus apkaltinti tyčiniu nužudymu. Tik gydytojas Filipas, kuris buvo ir artimas Aleksandro draugas, ėmėsi jį gydyti. Jis paruošė vaistą ir padavė jį karaliui. Tuo metu atvyko vieno iš Aleksandro karo vadų pasiuntinys. Laiške jis rašė sužinojęs, neva Darijus III bandė papirkti Filipą ir pažadėjo jam didelį atlygį ir dukters ranką už makedonų karaliaus nunuodijimą. Aleksandras perskaitė laišką, perdavė jį Filipui ir ėmė gerti vaistus. Jie taip stipriai paveikė, kad jis prarado sąmonę, bet po kelių valandų Aleksandras atsigavo ir kupinas jėgų žengė vadovauti armijai.

Žygiui prieš persus Makedonietis surinko 40 tūkst. žmonių armiją ir 337 m. pr. m. e. laivais perplaukė Dardanelų sąsiaurį į Mažąją Aziją. Persijos karalius Darijus III buvo Babilone. Jis neabejojo savo pergale, nes turėjo daug didesnę armiją. Kai kurie karo vadai nepatarė jam iškart stoti į mūšį, geriau įvilioti makedonus į teritorijos gilumą, nukamuoti juos ilgu žygiu. Darijus jų nepaklausė. Mūšis įvyko ant Graniko upės kranto. Persai neatlaikė galingo makedonų falangos puolimo ir ėmė bėgti. Aleksandras triumfuodamas įžengė į Babiloną.

Žinia apie Aleksandro pergalę prieš Darijų iškart pasklido Graikijoje ir Mažojoje Azijoje. Daugybė miestų, buvusių persų valdžioje, džiaugsmingai atverdavo vartus makedonams. Bet Persijos karalius visiškai nesirengė užleisti savo žemių atvykėliams iš Graikijos. Jis vėl surinko armiją ir patraukė prieš Aleksandrą. Naujas mūšis įvyko netoli Iso miesto. Ir vėl Aleksandras vedė į mūšį savo sunkiąją kavaleriją. Aleksandras ne tik paėmė daug belaisvių, bet ir užgrobė daug vertingų trofėjų. Pergalė prie Iso atvėrė jam kelią į Rytus. Užkariavęs Persiją, Aleksandras patraukė į Egiptą ir greitai išlaisvino jį iš persų viešpatavimo. Viduržemio jūros pakrantėje jis įkūrė miestą, šis jo garbei pavadintas Aleksandrija. Bet jo pagrindinis priešininkas Darijus vėl surinko beveik milijoninę armiją ir ruošėsi stoti į mūšį su makedonais. Iš Indijos jam buvo atsiųsti 15 kovos dramblių, ant šių jis pasodino geriausius lankininkus. Lemiamas mūšis įvyko prie senosios Asirijos sostinės Ninevės griuvėsių. Pernelyg didelis persų skaičius juos pražudė. Aleksandras Makedonietis vėl iškilmingai įžengė į Babiloną. Nugalėjęs persus jis negrįžo į tėvynę, o pasuko į Indiją. Susikovęs su Indijos valdovo Poro kariuomene, jis pasiekė pergalę ir norėjo traukti iki vandenyno. Bet čia sukilo jo kariai. Išvargę makedonai nebenorėjo kariauti, jie reikalavo grįžti į tėvynę, kaltindami savo karalių per dideliu turtų ir šlovės troškimu.

Jam teko nusileisti, nors puoselėjo grandiozinius planus užkariauti visą pasaulį, per Sacharos dykumą nutiesti kelią, palei jį iškasti šulinius... Aleksandras grįžo į Babiloną, ten jį netikėtai pakirto karštinė. Jo kūnas buvo atgabentas į Aleksandriją ir iškilmingai palaidotas auksiniame karste...

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“