Vokiečio šedevrai iš mėšlo

Mat V.Hertlis atrado tikrai unikalią nišą - šiandien jis yra vienintelis žinomas dailininkas, kuris savo „senoviškiems" paveikslams kurti naudoja paprastą karvių mėšlą.

Jo paveikslai, nutapyti taikant specialią technologiją, panaikinančią jų specifinį kvapą, atrodo išties įspūdingai.

V.Hertlis gimė ir užaugo vaizdingoje Bavarijoje, Alpių priekalnėse, supamas didingų kalnų vaizdų, žalių ganyklų, žemės ūkio pasėlių ir gyvulių ūkių. Nuo vaikystės jis žavėjosi muzika, mėgo piešti ir dar labai mylėjo karves, laikė Bavarijos simboliu, jas tapatindamas su savo namais ir gimtąja žeme.

Jaunystėje Verneris 15 metų praleido Miunchene, įgijo iliustratoriaus profesiją, eksperimentavo su grafičiais ir repo muzika, bet miesto gyvenimo taip ir nepamėgo. Jis grįžo į gimtąją Bavariją, apsigyveno Reichersbojerne ir pradėjo dirbti fermoje.

Mintis vietoj dažų naudoti mėšlą jam į galvą atėjo visiškai atsitiktinai. Valydamas arklides Verneris pastebėjo, kad mėšlas gerai limpa prie paviršių, ir pagalvojo, kad jis gali idealiai tikti tapyti ant drobės. Verneris surinko šiek tiek mėšlo, parsinešė jį namo ir pradėjo eksperimentuoti.

Pirmieji rezultatai Vernerį įkvėpė tęsti ieškojimus. Daugelyje paveikslų jis vaizdavo karves arba gimtosios Bavarijos peizažus. Iš pradžių piešinį, atliktą karvės mėšlu, jis lakuodavo, norėdamas paveikslus apsaugoti ir atsikratyti kvapo, bet paskui suprato, kad lakas panaikina medžiagos natūralumą ir unikalumą, o laku nepadengti paveikslai greitai išdžiūsta ir kvapas išsivadėja.

Netrukus V.Hertlis pradėjo kurti puikius meno kūrinius, kurie kėlė nuostabą ir net šokiruodavo. Visiems, kas matė jo paveikslus, neišvengiamai kildavo klausimas - ar jie išties nesmirdi ir ar jie higieniški. Todėl dailininkas nuolatos tobulino mėšlo pavertimo dažais procesą.

Jis teigia, kad su karvių mėšlu dirbti yra gana sunku, nes „jame yra labai daug šiaudelių, gumuliukų ir vabzdžių dalelių", bet jis išmoko jį išvalyti, ir, naudodamas įvairų mėšlo ir vandens santykį, išgauti įvairius atspalvius.

V.Hertlis renka karvių mėšlą į kanistrą gyvuliui tuštinantis, vienos tokios „dažų" porcijos užtenka maždaug pusmečiui darbo. Dailininkas tikina, kad mėšlu tapyti jo paveikslai nekenkia žmogui ir aplinkai.

Jis siekia, kad žmonės pakeistų požiūrį į gamtą ir savo naudojamus resursus, kad įsisąmonintų, jog be „purvo", iš kurio viskas išauga, be sunkaus darbo nebūna malonios estetikos.

Be to, jis stengiasi atkreipti žmonių dėmesį į tai, kad mėšlas - tai tvari ir ekologiška medžiaga, kurią lengva perdirbti ir pakartotinai naudoti.

Šiuo metu dailininkas jau yra sukūręs per tūkstantį kūrinių: nuo pastoralinių peizažų iki karvių portretų, o jo kūryba sulaukia vis platesnio pripažinimo ir tampa paklausi ne tik gimtojoje Bavarijoje.

Dabar jo paveikslai už nemažus pinigus yra pardavinėjami visoje Vokietijoje, taip pat yra paklausūs ir už jos ribų, o daugelis nuolatinių klientų net užsisako nupiešti paveikslų, kuriuose nori įamžinti savo namus, sklypus, naminius gyvūnus.

Netradicinis karvių mėšlo naudojimas V.Hertlio tapyboje - iššūkis tradiciniam menui, demonstruojantis, kaip įkvėpimas gali rastis iš netikėčiausių šaltinių, tokių kaip žemės ūkio šalutiniai produktai.

Jo „senovinio" stiliaus, su daugybe detalių kūriniai yra pagarbos ženklas gamtai ir kaimo kultūrai, kurios jį maitino nuo vaikystės.

Kai kada tapydamas jis naudoja truputį lakštinio aukso, sumaišyto su karvių mėšlu. Ateityje dailininkas planuoja dirbti su medžiagų mišiniu, kaip priedus naudodamas pakuočių atliekas arba neoninius dažus, kurie paryškins natūralią medžiagą.