Visa tiesa apie samurajus

Masių sąmonėje samurajus yra idealus karys, taip pat filosofas, poetas ir estetas. Bet ar Japonijos karių luomo atstovai tokie buvo tikrovėje? O jei ne, kaip atsirado idealaus samurajaus mitas?

Idealus paveikslas

Samurajaus, nepriekaištingo ir bebaimio kario, bet kurią minutę pasirengusio paaukoti gyvybę už savo poną, paveikslas jau seniai išpopuliarėjo visame pasaulyje. Įdomu, kad, įvairių apklausų duomenimis, mūsų laikais „samurajomanija“ labiausiai paplito Europoje ir JAV, o mažiausiai - Pietryčių Azijos šalyse, tarp jų ir pačioje Japonijoje. Tekančios Saulės šalyje knygos ir filmai apie samurajus dabar sparčiai praranda populiarumą. Kuo gi samurajus yra toks patrauklus dabarties pasaulio gyventojams? Pirma, tuo, kad jis, kaip jau minėta, visiškai nedvejodamas bet kurią akimirką gali paaukoti gyvybę dėl aukštų idealų, tarp kurių pirmauja ištikimybė šeimininkui. Be to, samurajus yra garbingas žmogus, kuriam mirtis yra geriau negu gėda, tarnavimas savo siuzerenui yra aukščiausia malonė, ir jis su panieka žiūri į kitus žmones, kuriems rūpi tik praturtėti. Taip pat samurajų daugelis įsivaizduoja kaip labai išsilavinusį viduramžių Japonijos visuomenės narį, estetą, talentingą poetą ir arbatos gėrimo ceremonijos specialistą. Na, ir dar samurajus yra laikomas kautynių kardais meistru, „kalavijo kulto“ adeptu, o fechtavimas, kaip žinoma, iki šiol yra viena iš įspūdingiausių dvikovės rūšių. Dėl viso to samurajaus paveikslas, sukurtas rašytojų, režisierių ir dailininkų, ir yra toks patrauklus. Tačiau suteikus žodį istorikams paaiškėja, kad tokia nuomonė apie viduramžių Japonijos karius visiškai neatitinka tikrovės (kaip ir įsivaizdavimas, kad Europos riteriai buvo kilnūs ir galantiški). Tai kokie gi buvo tikrieji Japonijos samurajai?

Tarnai virto kariais

Norint atsakyti į šį klausimą būtina trumpai prisiminti Tekančios Saulės šalies istoriją. Pirmąkart šis žodis minimas maždaug VII-VIII a. rašytiniuose šaltiniuose, o kilo jis iš veiksmažodžio „saburau“, kuris reiškia „tarnauti“. Reikia paminėti, kad tie, kurie buvo vadinami samurajais, iš pradžių visai nebuvo kariai, juolab profesionalūs, nes tais laikais Japonijoje armija esant reikalui buvo renkama tik iš rekrūtų valstiečių, o taikos metu sargybą sudarydavo aristokratijos atstovai, kuriems žodis „saburau“ netiko. Bet tie „taikos meto kariškiai“ turėjo daugybę tarnų, kurie ir buvo vadinami samurajais. Daugeliu atvejų į jų pareigas įėjo vien įvairūs ūkio darbai, taip pat jie lydėdavo šeimininką į įvairius oficialius renginius. Tačiau jau IX a., kai paaiškėjo, kad rekrūtų sistema neveikia, nes to meto valstiečiai nuo armijos bandydavo išsisukti ne prasčiau kaip dabartinis jaunimas, buvo pradėti kurti profesionalių karių būriai. Ypač aktyviai šis procesas vyko Honsiu salos šiaurėje, kur japonai nuolatos kariaudavo su „barbarais“. Tie būriai buvo formuojami pirmiausia iš tų pačių samurajų. Taip pamažu jie tapo profesionaliais kariais. Pirmą sykį samurajai pasižymėjo per Minamoto ir Tairos klanų karą XII a. Vėliau be jų neapsieidavo nė vienas vidaus karas, nė vienas karinis konfliktas. Iki XIX a. vidurio, kai samurajai nustojo egzistuoti kaip klasė, tie kariai tik kartą dalyvavo atremiant puolimą iš išorės (mongolų įsiveržimą XIII a.), bet ir tai mongolų chano armiją sumušė iš esmės ne jie, o netikėtai užgriuvęs taifūnas (vėliau pavadintas „kamikadze“ - dievų vėju). Taip pat vos kartą jie dalyvavo puolamajame kare (XVI a. Korėjoje).

Uždaras luomas

Iš pradžių didelio skirtumo tarp samurajų ir kitų sluoksnių atstovų Japonijoje nebuvo. „Sėkmės kariu“ galėjo tapti bet kuris norintis, net ir paprastas valstietis. XV a. tokie naujokai buvo vadinami „asigaru“ („lengvos kojos“), buvo ginkluoti tik bambukinėmis ietimis. Jie dažniausiai tapdavo „patrankų mėsa“, todėl dauguma gyvendavo trumpai. Bet tie, kurie likdavo gyvi, tapdavo samurajais, o vienas iš jų, medkirčio sūnus Toetomis Hidzesis, net įsigudrino tapti faktišku Japonijos valdovu. Būtent šis žmogus pirmasis ir pabandė samurajus paversti uždaru luomu. Sutinkamai su jo įsaku (XVI a. pabaiga) priklausomybė karių luomui tapo paveldima. Grasinant mirties bausme buvo uždrausta nešioti ginklą visiems šalies gyventojams, išskyrus samurajus. Vėliau samurajams buvo suteikta įvairių privilegijų, pavyzdžiui, jie nemokėjo mokesčių, galėdavo teisti ir tik jie būdavo skiriami eiti valstybines pareigas. Tai įvyko tik XVII a. pradžioje. Įdomu, kad būtent tada susiskaldžiusi Japonija pagaliau susivienijo ir karai šalyje baigėsi. Todėl samurajams faktiškai nebuvo su kuo kovoti. Keista, kad nepraėjo nė dviejų dešimčių taikaus gyvenimo metų, kai šių profesionalių karių kovinis pasirengimas, kaip sakoma, nukrito iki nulio. To meto dokumentuose gausu įvairių sričių valdytojų ir valstybės tarnautojų skundų, kad jiems pavaldūs samurajai nemoka elgtis su ginklais, neišmano elementarių karo meno taisyklių ir yra visiškai nedrausmingi.

Mito gimimas

Būtent tuo metu, norint kaip nors užkirsti kelią karių sluoksnio nykimui, ir buvo pradėtas kurti samurajaus mitas. Tada pasirodė ir garsusis samurajų garbės kodeksas „Busido“, kurio pagrindas buvo literatūros kūriniai, taigi „idealaus samurajaus“ paveikslas buvo didžia dalimi išgalvotas. Tačiau grūdai krito į gerą dirvą - jau keturis šimtmečius „idealus samurajus“ visiškai užtemdo realų. O kokie buvo realūs samurajai? Turint omeny, kad visi didieji mūšiai Japonijoje buvo laimėti dėl išdavysčių, sunku tvirtinti, kad ištikimybė šeimininkui buvo pagrindinė samurajų dorybė. Visais laikais samurajų būriai ramiai pereidavo iš vienos konfliktuojančios stovyklos į kitą, ir tai visai nebuvo smerkiama, priešingai, net skatinama (išdavikus dosniai apdovanojant). Kai kurie klanai net specialiai pasidalydavo į dvi dalis, kurios rėmė įvairius priešininkus, kad nepriklausomai nuo to, kas nugalės, gautų atlygį už tarnybą. Tai šiek tiek prieštarauja vyraujančiam įsitikinimui, kad samurajai tarnavo nesavanaudiškai, tiesiog vedami pareigos jausmo. O kai kurie to meto ir vėlesnių laikotarpių karvedžiai išdavystę vertino kaip įprastą karo strategijos elementą.

Pasakojimai apie samurajų drąsą taip pat yra gerokai perdėti. Žinoma atvejų, kai didžiulė armija išsibėgiodavo vos artėjant priešininkui, taip su juo ir nesusikovusi. Beje, fantastiškai bailūs samurajai pasirodė minėtame Korėjos kare, tai liudija ne tik japonų, bet ir korėjiečių ir kinų šaltiniai. Dažnai būrys blogai ginkluotų vietos partizanų nesunkiai priversdavo bėgti didelį japonų junginį. O dėl pirmenybės teikimo mirčiai, o ne nešlovei, toks būdas spręsti problemas buvo būdingas visiems to meto japonams, o ne vien samurajams. Šis paprotys Tekančios Saulės šalyje atsirado drauge su budizmu. Kaip žinoma, tarp Budos mokslo sekėjų yra labai populiarios ritualinės savižudybės, kai vienuolis, pavyzdžiui, sąmoningai marina save badu arba atlikdamas specialius pratimus sustabdo kvėpavimą. Laikui bėgant šis paprotys, tik paprastesnės formos, paplito visoje Japonijoje - žinoma daug atvejų, kai nusižudydavo viso kaimo gyventojai, taip protestuodami prieš mokesčių didinimą. Samurajai suvesdavo sąskaitas su gyvenimu tiesiog gražiau ir įspūdingiau - perrėždami sau pilvą specialiai parinktoje aplinkoje.

Kelia abejonių ir tai, kad dauguma samurajų buvo estetai, taip pat poetai, filosofai ir dailininkai. Mat vykstant tarpusavio karams karių luomo atstovai, pradėję kautis nuo paauglystės, retai sulaukdavo 25 metų. Per tą laiką jie net nespėdavo gerai išmokti skaityti ir rašyti, ką ir kalbėti apie kokią nors literatūrinę veiklą (pagal XV-XVI a. dokumentus samurajai buvo visiškai neraštingi). Žinoma, XVII a., pasibaigus karams, jų išsilavinimo lygis staigiai išaugo, bet būtent tada jie nustojo būti kariai. Taigi atsirado laiko kurti meno kūrinius.

Ne viskas taip paprasta ir su meistrišku fechtavimusi. Tarpusavio karų laikų literatūroje dvikovos su kardais aprašomos itin retai, užtat visur pasakojama, kad mėgstamiausias samurajų ginklas buvo lankas. Vėliau, kai portugalai į Japoniją įvežė arkebuzas, dauguma samurajų stengėsi įsigyti būtent jas. O ir įvairių epochų šarvų sandaros ypatumai rodo, kad jų pagrindinė funkcija buvo apsaugoti būtent nuo strėlių, o štai fechtuotis su jais buvo labai nepatogu. Taigi, sprendžiant iš visko, kardas samurajams buvo tik pagalbinis ginklas. „Kalavijo kultas“ atsirado dar iki samurajų, nes šis ginklas buvo vienas iš imperatoriaus valdžios simbolių.

Taigi, kaip matome, tikrieji samurajai iš tiesų mažai kuo skyrėsi nuo landsknechtų arba viduramžių Europos riterių. Tai buvo paprasti profesionalūs kariai, turintys ir teigiamybių, ir trūkumų. Tačiau mitą apie save jie sukūrė tikrai gražų. Jis pergyveno pačius samurajus daugiau kaip 100 metų ir kol kas aiškiai nesirengia mirti...