Trumpa piratavimo istorija

Antika ir viduramžiai

Pirmieji piratai atsirado prieš kelis tūkstančius metų. Jūrų plėšikai puldinėjo egiptiečių ir finikiečių laivus. Pavyzdžiui, „Odisėjoje" minimi finikiečių piratai, grobę žmones iš Syros salos ir parduodavę juos į vergiją. Vėliau nuo piratų kentėjo ir graikų bei romėnų prekybiniai laivai Viduržemio jūroje. Į piratų rankas patekdavo ne tik pirkliai ir karo laivų jūreiviai, bet ir kilmingi asmenys.

Kartą piratų nelaisvėje buvo atsidūręs ir Julijus Cezaris. Kaip pasakojama Plutarcho „Paralelinėse biografijose", iš pradžių piratai už J.Cezarį pareikalavo 20 sidabro talentų (apie 600 kg) išpirkos, o šis garsiai nusijuokė ir patarė jiems prašyti 50 talentų. Piratai taip ir padarė. Laukdamas, kol išpirka bus atgabenta, J.Cezaris mėnesį gyveno piratų laive ir jautėsi ten visiškai laisvai, net bandė komanduoti plėšikams.

Piratavimu aktyviai vertėsi ir vikingai, statydavę greitaeigius laivus, kurie galėjo plaukti su burėmis arba irkluojami. Vikingai netikėtai užpuldavo pakrančių gyvenvietes ir su grobiu greitai dingdavo. Manoma, kad vikingų epocha prasidėjo būtent nuo Anglijos puldinėjimų VIII a. pabaigoje. Anglų viduramžių liturgijoje net atsirado frazė: „Dieve, gelbėk mus nuo normanų įniršio". Pradėję nuo plėšikavimų, vikingai galop užkariavo didelę dalį Britų salų. IX a. vikingai apiplėšė ir sudegino Hamburgą ir Paryžių. Į piratų gyvenimą ir svetimų žemių užgrobimą Skandinavijos gyventojus didele dalimi pastūmėjo derlingų žemių trūkumas. Ieškodami geresnės dalios vieni vikingai patraukė į rytus, kiti - į vakarus.

Baltijos jūros piratai, dar vadinami vitaljerais, taip pat įnešė didelį įnašą į piratavimo plėtrą XIV - XV a. Baltijos piratai, turėję kilmingų globėjų, užėmė Gotlando salą ir puldinėjo didelius miestus, įskaitant Bergeną, Malmę ir Vyborgą. Tarp vitaljerų vadų ypač garsėjo Klausas Štiortebekeris (Klaus Stoertebeker), apie kurio žygius buvo kuriamos dainos ir romantinės eilės.

Piratų gyvenimo žavesys

Tapti piratu galėjo bet kas. Daugelis būsimųjų plėšikų patirties įgaudavo prekybiniuose arba karo laivuose. Gyvenimas tokiuose laivuose buvo sunkus, sąlygos - baisios. Būtent todėl jūreivius viliojo ne tik noras praturtėti, bet ir tiesiog laisvas piratų gyvenimas. Jiems nereikėjo laikytis įstatymų, su naujokais jūrų plėšikų laivuose būdavo elgiamasi daug geriau negu karo arba prekybiniuose laivuose, o ir prisiplėštos gėrybės beveik visada būdavo pasidalijamos po lygiai.

Piratų laivų kapitonai aktyviai viliodavo žmones į savo laivus. Jie neretai siūlydavo užgrobtų laivų įgulos nariams mainais už gyvybę tapti piratais. Tada šie sutikdavo gyventi pagal paprastas, bet griežtas taisykles, kurias pažeidus grėsdavo mirtis. Jeigu kas nors iš piratų komandos būdavo nutveriamas vagiantis iš draugų arba per mūšį parodydavo bailumą, jis su skurdžia manta būdavo išsodinamas negyvenamoje saloje. Dauguma tokių „robinzonų" netrukus mirdavo.

Moterų dalia

Piratais daugiausia tapdavo jauni vyrai. Moterų tarp piratų pasitaikydavo, bet nedaug, nes, jūreivių manymu, moterys laive neša nelaimes. Todėl joms dažniausiai tekdavo persirenginėti vyrais. Tiesa, istorijoje išliko kelių garsių moterų piračių vardai. Pavyzdžiui, pagarsėjo jūrų plėšikė iš Kinijos Čang Ši (1775-1844), kuri vadovavo kelių tūkstančių piratų bendruomenei. Piratavimu taip pat sėkmingai vertėsi En Boni (Anne Bony) iš Airijos ir anglė Merė Ryd (Mary Read), kurios 1720 m. buvo sučiuptos ir perduotos teismui Jamaikoje. Jos abi buvo nuteistos mirties bausme, bet jos išvengė, nes laukėsi. Merė Ryd mirė praėjus keliems mėnesiams po teismo (manoma, kad mirė arba gimdydama, arba buvo slapčia nužudyta), o En Boni mirė nuo senatvės, sulaukusi 85 metų.

Piratavimo aukso amžius ir jo pabaiga

Istorikai mano, kad prie piratavimo suklestėjimo XVII-XVIII a. iš dalies galėjo prisidėti išaugę jūrų prekybos mastai ir Europos valstybių karinio dominavimo kai kuriuose regionuose susilpnėjimas. Šiaip ar taip, beveik 80 metų piratavimas stiprėjo ir klestėjo. Būtent tais metais jūroje plėšikavimu vertėsi tokie legendiniai piratai kaip Bartolomėjus Robertsas (Bartholomew Roberts), Henris Everis (Henry Every) ir Edvardas Tičas (Edward Teach), pravarde Juodabarzdis.

Jūros ir šviežios žuvies kvapas, lengvas vėsus brizas, žuvėdrų klyksmai, laivo šonus teškenančių bangų triukšmas ir greiti prekybinių laivų užpuolimai... Maždaug taip romantiškai iki šiol yra vaizduojamas piratų gyvenimas literatūroje ir kine. Pirato paveikslas masinėje kultūroje yra siejamas būtent su piratavimo Aukso amžiumi.

Jūrų banditai klestėjo ir Aukso amžiui pasibaigus, jų išpuolių pastebimai sumažėjo tik į XVIII a. pabaigą, kai pasaulis įsisąmonino, kad piratai pridaro pernelyg daug nuostolių, ir kad su jais reikia kovoti.

Piratų rangai

Piratas - bendriausias jūros plėšikų pavadinimas, bet yra ir nemažai specifinių terminų, kurie dažnai klaidingai vartojami kaip sinonimai.

Kaperis arba korsaras - piratas su „licencija". Daugelio Europos valstybių valdovai skatino konkuruojančių valstybių laivų puldinėjimus ir samdydavo į tarnybą jūrų plėšikus. Beje, daugelis korsarų pažeidinėdavo sutarties sąlygas ir plėšdavo bet kuriuos sutiktus laivus. Garsiausias kaperis buvo Frensis Dreikas (Francis Drake). Antrasis per visą istoriją kapitonas, apiplaukęs aplink pasaulį, tarnavo D.Britanijai, o į savo garsiąją kelionę, kurios tikslas buvo pulti ispanų kolonijas Pietų Amerikos Ramiojo vandenyno pakrantėje, išvyko įsakius Elžbietai I.

Flibustjerais teisingiausia būtų vadinti Prancūzijai, Anglijai ir Nyderlandams tarnavusius korsarus, taip pat laisvuosius piratus, kurie plėšikaudavo Karibų jūroje, puldinėdami Ispanijos laivus ir gyvenvietes.

Terminas bukanjeras taip pat naudojamas apibūdinti žmonėms, plėšusiems laivus. Taip buvo vadinami XVII a. iš Prancūzijos į Karibų jūros salas persikėlusieji medžiotojai, kurie ne tik medžiojo gyvūnus, bet ir vertėsi kontrabanda bei prekybinių laivų plėšimu. Prancūziškas žodis boucan tikriausiai buvo pasiskolintas iš vietos gyventojų kalbos - taip jie vadino rūkytą mėsą ir groteles jai kepti.

Piratai vėliavas naudodavo kaip psichologinę bauginimo priemonę, kad pro šalį plaukiantys laivai jiems pasiduotų be mūšio. Iš pradžių piratų vėliavos būdavo ryškiai raudonos, kraujo spalvos. Tokia vėliava reiškė: kai tik piratai laivą paims abordažu, pasigailėjimo nebus. Piratų gausėjant, jų vėliavų atsirado daugiau, o kai kurie garsūs piratai net turėdavo savas vėliavas. „Linksmasisa Rodžeris" - balta kaukolė virš baltų sukryžiuotų kaulų juodame fone - žinomiausia piratų vėliava.

Piratų esama ir mūsų dienomis, bet jų veikla daugiausiai apsiriboja kai kuriais regionais. Skurdžių šalių gyventojai reguliariai puldinėja laivus dėl grobio ir išpirkų, naudodami greitaeigius laivelius ir šaunamuosius ginklus. XXI a. labiausiai pagarsėjo Somalio piratai, bet plėšikavimu jūroje verčiasi ir kitų Afrikos ir Azijos šalių gyventojai.