Tibetas - vienas egzotiškiausių pasaulio kampelių

Tibetas dėl globalizacijos kol kas netapo viena iš tipiškų nuobodžiaujančio, egzotikos ieškančio turisto kelionės krypčių. Taip, čia daug kur atsižvelgiama į atvykstančius užsieniečius, norinčius nufotografuoti didingus apylinkių vaizdus, paragauti nacionalinių patiekalų ir nusipirkti išties įdomių suvenyrų. Bet nuo likusio pasaulio Tibetas vis dar yra labai nutolęs - turime omeny ne tik geografinį atstumą ir aukščio skirtumus. Kinijos dalis, kuri per daugiau kaip 70 metų taip ir netapo tikra Kinija, ir toliau yra laikoma vienu paslaptingiausių planetos kampelių.

Nuo 1951 metų formaliai tai - Kinijos Liaudies Respublikos regionas. 1913 m. Tibetas paskelbė nepriklausomybę , o 1951 m. ją prarado. Tibetas užima apie 2,5 mln. kv.km plotą ir plyti vidutiniškai 3,5 km virš jūros lygio. Su geografiniais ypatumais yra susiję nemažai rekordų, pavyzdžiui, Tibeto geležinkelis, nutiestas aukščiausiai pasaulyje.

Kvėpuoti čia yra nelengva, juntamas deguonies trūkumas. Todėl traukinyje, vykstančiame į istorinę Tibeto sostinę Lasą, papildomai tiekiamas deguonis, panaši paslauga teikiama ir miesto viešbučiuose. Vaikštinėjantiems turistams tenka protingai eikvoti jėgas, o dar būti pasiruošusiems ryškiai agresyviai saulei ir sausam orui, būdingiems aukštikalnėms. Beje, atsitiktinai į Tibetą nepateksi ir klaidžioti kur panorėjus gali nepavykti: didelę teritorijos dalį kontroliuoja kinų kariškiai, o turistai privalo gauti specialų leidimą.

Į kai kuriuos Tibeto rajonus užsieniečiai išvis neįleidžiami, kituose galima judėti tik lydimiems gido ir jau tikrai negalima pamiršti paso. Tokių saugumo priemonių valdžia imasi, atseit, dėl šalies teritorinio vientisumo išlaikymo ir antikiniškų nuotaikų užkardymo, mat netyla kalbos apie tai, kad Tibetas turi būti nepriklausomas. Dėl tos pačios priežasties Tibeto miestuose kiekviename žingsnyje galima matyti Kinijos vėliavas ir kinų policininkus. Beje, ir Tibeto autentikos pamatyti, išgirsti ir paragauti teks nemažai.

Be tipinių daugiaaukščių Lasa ir kiti Tibeto miestai neapsieina. Užtat istoriniuose centruose yra įdomu - įėjimus į namus ir langus puošia drožinėti karnizai ir rėmai, visur plazda įvairiaspalvės vėliavėlės - budistų tradicija, pagal kurią vėjas nuo audinio skiautelių „nuskaito" maldas. Jauni tibetiečiai dėvi daugiausia įprastus šiuolaikiniam žmogui drabužius, bet tie, kas neatsisako tradicijų (o jų tikrai daug) turistų akimis atrodo išties egzotiškai.

Tibetas - šalis, kurioje visą kultūrą lemia religija. Gyventojai praktikuoja Tibeto budizmą jau pusantro tūkstančio metų. Tai ne seniausia religija šioje teritorijoje - šalies istorija prasidėjo, kai vyravo senoji dvasinė tradicija bonas. Kai kurie tibetiečiai ir dabar jos laikosi. Beje, Tibeto gyventojai savo valstybę vadina „Bod" arba „Bio". Kiniškai teritorija yra vadinama „Sidzan".

VII - IX a. Tibetas buvo milžiniška galinga imperija, kuri vėliau pateko kitų valstybių įtakon. Nuo XVII a. ypatingą vaidmenį Tibeto gyvenime atliko Dalai Lama, „mokytojas", tibetiečių dvasinis lyderis ir šventasis. Dabartinis, keturioliktasis Dalai Lama šiuo metu gyvena Indijoje, kur iki 2011 m. vadovavo Tibeto vyriausybei tremtyje.

Nors nuo Tibeto prijungimo praėjo daugiau kaip 70 metų, Kinijos teritorija jis gali būti laikomas veikiau formaliai, nes išlaiko savitumą ir neskuba tapti pasaulio ekonominių, kultūrinių procesų dalimi. Taip, mobiliaisiais telefonais ir automobiliais čia mažai ką nustebinsi, bet senosios tradicijos, nežiūrint nieko, išlieka. Tibetas - tai žemė, kur viską lėmė religija, dar neseniai ketvirtąją dalį jo gyventojų sudarė vienuoliai, o Lasoje - net pusę gyventojų. Dabar Tibete gyvuoja didžiulės religinės vienuolių gyvenvietės - ne vienuolynai, o greičiau miestai.

Budizmas persmelkia visas tibetiečių gyvenimo sritis, nulemia jų užimtumą ir laisvalaikį. Religiniai papročiai diktuoja dailės kūrinių „thangka", taip pat skulptūrų, muzikos ir knygų kūrimo taisykles. Tiesa, gyventojų raštingumas nėra labai didelis: iki 1951 m. apie pusę Tibeto gyventojų nemokėjo nei rašyti, nei skaityti. Kaip ir viduramžių Europoje, žinios buvo kaupiamos vienuolynuose, kaip ir gydymo įgūdžiai: tradicinė tibetiečių medicina sėkmingai išlaikė pozicijas ir XXI amžiuje, pasaulyje vertinama nevienareikšmiškai, bet pripažįstama kaip reiškinys ir praktikuojama net keliose valstybėse.

Tibeto gyventojai daugiausia verčiasi žemdirbyste. Ypač svarbūs jiems yra jakai - šie gyvuliai juos aprūpina mėsa, pienu, sviestu, o jakų gyvybinės veiklos atliekomis yra kūrenamos krosnys, juk kalnuose medžių ir malkų nėra gausu. Tarp įdomių nacionalinių patiekalų be miežinio alaus „čanga" turistai gauna paragauti „tsampos": miežiniai miltai rankomis suminkomi su sviestu ir tibetietiška arbata, tuomet suformuojami tešlos rutuliukai - jie ir yra valgomi.

Materialinių gėrybių ir technologijų požiūriu, Tibetas iki prisijungimo prie Kinijos išties buvo nuo civilizuoto pasaulio smarkiai atsilikusi šalis. Kitas dalykas yra tai, ko rankomis nepačiupinėsi ir pinigais neįvertinsi. Ir tai - ne vien tik kvapą gniaužiantis kraštovaizdis.