respublika.lt

Tatuiruotės: maištas ar protėvių šauksmas?

(120)
Publikuota: 2024 gegužės 22 16:18:25, Parengė Milda KUNSKAITĖ
×
nuotr. 4 nuotr.
Pixabay nuotr.

Ne vieną tūkstantmetį tatuiruotė buvo vienas iš būdų „atpažinti" žmogų. Vienose kultūrose ji buvo ženklas, informuojantis apie socialinę padėtį ir išskirtinumą, kitose - naudojama kaip bausmė. Naujaisiais laikais beveik pamirštas tatuiravimo menas - vėl ant mados bangos.

 

Archeologiniai tyrimai rodo, kad tatuiravimo menas, tai yra, raštų kūrimas po oda įšvirkščiant dažų, žmonėms yra žinomas nuo žilos senovės. Tokių ženklų yra rasta ant Ecio, bronzos amžiaus žmogaus, sušalusio Alpėse maždaug prieš 5300 metų ir 1991 m. aptikto alpinistų, kūno. Ecio kūnas buvo papuoštas 58 atskirų taškų ir trumpų linijų raštais.

Nuo 4 iki 2,5 tūkstančių metų senumo tatuiruotos mumijos taip pat žinomos iš kapaviečių Takla Makano dykumoje Kinijos vakaruose. Čia ant mirusiųjų veidų matyti raudonos juostos ir spiraliniai ornamentai. Bet sensacingiausių faktų gauta Altajuje, kur V-III a.pr.m.e. gyveno skitams giminingų genčių klajokliai. 1948 m. kasinėjant vieną iš pilkapių, mokslininkas iš Leningrado S.Rudenka rado gausiai tatuiruotą vado mumiją, kuri dabar eksponuojama Ermitaže. Vėliau, XX a. paskutiniajame dešimtmetyje mumijų su tatuiruotėmis archeologai rado to paties laikotarpio pilkapiuose Ukoko plokščiakalnyje Kalnų Altajuje. Vienos iš mumijų, pramintos princese Ukoka, kūno piešinių nuotraukas atspausdino daugybės šalių leidiniai. Įdomu, kad „žvėriški" raštai - kačių šeimos plėšrūnai, kanopiniai arba fantastiniai grifonai - ant to meto klajoklių kūnų kartojosi. Jie puošė ne tik kūnus, bet ir drabužius, namų apyvokos reikmenis, ginklus, o jų paskirtis, kaip spėja tyrinėtojai, buvo sakralinė arba siekis išsaugoti protėvių kalbą.

Kirtikliu per odą

Tatuiruotes mėgo šviesiaodės tautelės. Ir tai yra suprantama: juk ant tamsaus kūno tamsus piešinys yra tiesiog nepastebimas. Tarkime, Afrikos ir Okeanijos gyventojai vietoj piešinių dažnai puošdavosi giliais randais ir įrantomis. Paprasčiausias tatuiravimo įrankis galėjo būti aštrūs spygliai, bet sudėtingiems piešiniams sukurti reikėjo specialių įrankių. Štai Polinezijoje buvo naudojamas mažas kaulinis dantytas „kirtiklis". Meistras odoje nupiešdavo piešinį ir dažus suleisdavo kirtikliu, per jį daužydamas lazdele.

O N.Zelandijoje buvo naudojamas kažkas panašaus į skalpelį su tiesiais aštriais ašmenimis (sprendžiant iš visko, jį naudojant procedūra turėjo būti labai skausminga). Dažai būdavo ranka įtrinami į ką tik subadytą vietą arba dirbama instrumentą panardinant į dažus. Kai kada buvo naudojamas įnagis, primenantis rašalinį plunksnakotį, o dažams - anglių milteliai, ištirpinti vandenyje, suodžiai, vėliau - parakas. Spalvotiems raštams tiko cinoberis. Tatuiruotės plotas ir gylis visiškai priklausė nuo vietos tradicijų. Pavyzdžiui, Japonijoje, N.Zelandijoje, Formozoje arba Markizų salose „tapyba" dengė didžiąją kūno dalį. O, pavyzdžiui, Pietų Amerikos indėnų taulipangų gentyje lytinės brandos sulaukusioms merginoms genties ženklai būdavo ištatuiruojami tik lūpų kampučiuose.

Socialinės padėties žyma

Tradicinėse bendruomenėse tatuiruotė buvo vadinamųjų perėjimo ritualų dalis: jie būdavo atliekami gentainiui suteikiant naują socialinį statusą. Jo kūnas būdavo tobulinamas, kad atitiktų tą visuomeninę padėtį, į kurią reikėdavo pereiti. Tatuiruotės būdavo daromos iniciacijos ritualui, pažymint jaunuolio virtimą vyru, jaunuoliui tampant vyrų bendruomenės, pavyzdžiui, karių-medžiotojų, nariu, tuokiantis arba gedint.

O „tobulinti" kūną atliekant įvairius perėjimo ritualus, buvo galima ne tik tatuiruotėmis, bet ir gerokai skausmingesnėmis procedūromis: randų ir įrantų formavimu, deginimu, daline pirštų amputacija, dantų traukimu.

Neišnykstantys ženklai žmogui buvo reikalingi ne tik visaverčiam gyvenimui Žemėje, bet ir tam, kad kartą jis galėtų visam laikui išvykti į šešėlių karalystę. Tas, ant kieno kūno nebus ženklų, nebus pasiruošęs pomirtiniam gyvenimui. Pavyzdžiui, kajan gentis iš Borneo salos tikėjo, kad tatuiruotė yra tarsi šviečiantis fakelas sielai, vykstančiai į amžinąją buveinę mirusiųjų karalystėje. N.Zelandijos gyventojų sakmėje apie vadą Mataorą tatuiruotė - tai šventa dovana, kurią pagrindinis herojus iš kelionės parsigabena į anapusinį pasaulį. Iš esmės pasaulio tautų mitologijoje pastebimas visuotinis įsitikinimas, kad žmogaus kūnas - visatos pagrindas, matrica pasaulio tvarkai organizuoti. Negrįžtamai keisdami savo išvaizdą, taip pat darydamiesi tatuiruotes, žmonės tikėjo keičiantys savo prigimtį.

Civilizuoto žmogaus požiūris - neigiamas

Antikos istorikai paliko tikslesnių nuorodų apie tatuiruočių reikšmę. Iš rašytinių šaltinių yra žinoma, kad barbarai kūno piešinius laikė garbingais. Kaip rašė Herodotas apie Trakijos gyventojus: „Tatuiruotę [kūno] jie vertina kaip kilmingumo [požymį]. Kas jos neturi, nepriklauso kilmingiesiems".

O civilizuotos tautos, tai yra, patys senovės graikai, o po jų romėnai, priešingai, tatuiruotes vertino visiškai kitaip - kaip bausmę. Jos buvo daromos nusikaltusiems vergams ir pavojingiems nusikaltėliams. Apibūdindami tatuiruotę, graikų autoriai vartojo žodžius su šaknimi stig-. Iš čia kilo žodis stigma, šiuolaikinėse kalbose paprastai reiškiantis išdegintą nusikaltėlio žymą, randą arba įrantą. Beje, gali būti, kad neigiamą požiūrį į kūno puošybą piešiniais graikai perėmė iš savo kaimynų persų, kuriems manipuliacijos su kūnu reiškė bausmę.

Europiečius su tatuiruotėmis supažindino kapitonas Džeimsas Kukas (James Cook), 1769 m. apsilankęs Taičio saloje, kurioje pirmą kartą pamatė žmones su nenusiplaunančiais raštais ant kūno. Patys Taičio gyventojais juos vadino „tatau", o tai reiškia „sužeisti". Nuo tada terminas beveik nepakeistas prigijo Vakarų pasaulio kalbose.

O štai tatuiravimo meno paskirtis pasikeitė. Krikščioniškasis pasaulis iš graikų ir romėnų perėmė neigiamą požiūrį į tatuiruotes kaip į gėdos žymę. Jos liko nedaugelio marginalų, nusikaltėlių arba pavienių profesinių grupių, pavyzdžiui, jūreivių, tradicija. Tokia padėtis išliko net iki XX a. pabaigos, kol tatuiruočių mada paplito įvairiausiuose Vakarų visuomenės sluoksniuose.

Paveikslėliai ant kūno - geriausi merginų draugai

Šiuolaikinė tatuiruotė - dažniausiai koks nors piešinys, paveikslėlis - tai dailininko saviraiška dirbant su neįprasta medžiaga. Pasaulyje yra daugybė profesionalių tatuiruočių meistrų susivienijimų, kurių pastangomis vyksta tatuiruočių parodos ir net steigiami muziejai. Kardinaliai pasikeitė ir piešinių atlikimo technika. 1891 m. amerikietis Samuelis Oreilis (Samuel O‘Reilly) išrado elektrinę tatuiruočių darymo mašinėlę, kurios pagrindas buvo T.Edisono patentuotas rotorinis prietaisas. S.Oreilio mašinėlė gerokai paspartino darbą, o procedūra tapo mažiau skausminga. O Anglijoje buvo išrastas aparatas, kurio veikimo pagrindas - indukcinės ritės. Dabar indukcinė mašinėlė - pagrindinis meistrų instrumentas.

Įvairūs dažai suteikia galimybę tatuiruotes daryti įvairiaspalves, šviečiančias tamsoje, UV spinduliuose, laikui bėgant išnykstančias. Beje, „body art" - laikini piešiniai ant kūno, atliekami chna, akrilo dažais ar guašu, tatuiruotėmis nėra laikomi, nes oda mechaniškai nepažeidžiama, jie lengvai nusiplauna arba po kelių savaičių išnyksta. Tikrą tatuiruotę galima panaikinti tik šlifuojant lazeriu, atliekant mikrošveitimą arba chirurgiškai šalinant dalį odos.

Nuo praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio žurnalistai, o po jų ir sociologai atkreipė dėmesį į reiškinį, netrukus pavadintą „tatuiruočių renesansu": ne tik pagausėjo tatuiruotų žmonių, bet prie šios tradicijos prisijungė naujos socialinės grupės - viduriniosios klasės atstovai, paaugliai, moterys. Be kūno piešinių šių laikų europiečiai ir amerikiečiai iš senųjų tautų perėmė randavimą, žymėjimą įkaitintu metalu, žiedų vėrimą, implantus po oda iš metalo ir kitų medžiagų (juos įsodinus odoje išryškėja iškilios figūros), ausies lezgelių tempimą. Afrikos, Indijos, Amerikos ir Polinezijos senųjų tautų ritualai ir estetika, patekusios į tinkamą dirvą, iškart susiliejo su urbanistine „techno-", odos, latekso subkultūra. Vėliau prie šio mišinio prisidėjo performansų mėgėjai, pankai (kurie visada domėjosi etniniu stiliumi), naujosios feministės (visapusiškai nagrinėjančios, kokių ribojimų patiria moters kūnas patriarchalinėje visuomenėje).

Tipiškas „šiuolaikinis barbaras" su tatuiruote, kokį jį piešia amerikiečiai sociologai, tai baltaodis subjektas su aukštuoju išsilavinimu, viduriniosios klasės atstovas, kartais homoseksualus, „New Age" ideologijos šalininkas su aiškiomis politinėmis simpatijomis. Ir štai specialistai jau aptarinėja „žmogaus kūno modifikacijų kultūros politiką". Nereikia stebėtis, kad tos „modifikacijos" turi šį tą bendro su kai kuriomis XX a. mokslo fantastikos idėjomis apie biomechaninių būtybių kūrimą gyvų organizmų pagrindu.

Kad ir kiek gilintumėmės į šios temos istoriją, lieka visiškai neaišku, kas lemia dabartinį polinkį tatuiruotis. Galbūt tai yra pasąmoningas gerai gyvenančių dabarties miestų gyventojų, save priešpastatančių industrinio pasaulio „sočioms vertybėms", atsakas?

O galbūt archajinis mąstymas negrįžtamai neišnyko ir yra pasirengęs grįžti?

 

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
15
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (120)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kaip švęsite Jonines?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia oro temperatūra vasarą jums labiausiai komfortiška?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+14 +17 C

+12 +20 C

+13 +20 C

+18 +22 C

+23 +27 C

+23 +27 C

0-4 m/s

0-4 m/s

0-3 m/s