Švara ir higiena senovėje

Maudynės

Tikrai ne visada ir ne visur, net - mūsų supratimu - tamsiausiais laikais, žmonės vengdavo praustis. Tais laikais, kai malkos kainuodavo brangiai, o kirsti mišką be leidimo nebuvo galima, nešvariausi po elgetų buvo skurdžiai gyvenantys žmonės. Susirinktų išlaužų užtekdavo tik valgiui gaminti, taigi žiemą vargšai nesimaudydavo, nes neturėdavo kaip pasišildyti vandens, užtat vasarą iki valiai pliuškendavosi ežeruose, upėse ir upeliuose.

Nevalyvesni už varguolius žiemą būdavo tik įvairiausi asketai, kurie nesiprausdavo ir nekeisdavo drabužių, kad nepritekliais ir kančiomis užsitarnautų kelią į rojų, juk patiriamos kančios išperka nuodėmes ir pakeičia gerus darbus. Atsirasdavo ir pavienių nevalų, kurie tiesiog nemėgo vandens. Pasakojama, kad Kastilijos karalienė Izabelė davė įžadą nekeisti marškinių, kol atsikariaus Granadą. Ir nekeitė. Toks stoiškumas stebino amžininkus, bet gal jai taip tiesiog patiko ir ji rado dievobaimingą ir kilnų pretekstą?

Nors, aišku, maudytis taip dažnai, kaip mūsų dienomis, iki pat XX amžiaus negalėjo beveik niekas, vis dėlto apsiprausti buvo įprasta. Garsioji gražuolė Diana de Puatjė stebino visus maudydamasi kasdien, bet ne pačiu faktu, o tuo, kad maudydavosi šaltame vandenyje.

Vienu metu prieš maudynes aršiai pasisakydavo gydytojai. Kaip tik buvo išrasti gan galingi didinamieji stiklai ir atrastos žmogaus odos poros. Medikai nutarė, kad iš tų skylučių išplovus riebalus jos taps vartais įvairiems užkratams ir griežtai rekomendavo nuo vonių susilaikyti. Tų rekomendacijų laikėsi nedaugelis: madingas buvo baltas kūnas, o nusiprausus jis atrodė gerokai baltesnis. Bet tie, kas atsisakydavo vonių, apsitrindavo spiritiniais losjonais ir odekolonais (beje, spiritas puikiai įsigerdavo per odą, taigi sveikos gyvensenos mėgėjai visą laiką buvo šiek tiek kauštelėję).

Prakaito kvapas

Nors ką tik sukaitusio kūno kvapas daug kam atrodė pikantiškas ir patrauklus (bent jau jauno ir sveiko kūno), vis dėlto vaikščioti apsipylus prakaitu niekam nepatikdavo. Pirmiausia todėl, kad prakaitas grauždavo audinius, o keisti aprėdus buvo ne taip lengva kaip dabar. Be to, ne visada būdavo įmanoma prakaitą nuplauti, kol jis nespėjo ant odos „pasenti" ir virsti smarve, taigi žmonės ieškojo būdų mažinti prakaitavimą.

Įvairiais laikais tam buvo naudojami įvairiausi būdai: pažastys ir oda po krūtimis, pėdos ištrinamos acto skiediniu, citrinos sultimis, boro rūgštimi ir net formalinu. Dėl pastarojo pažastys prarasdavo savybę išskirti prakaitą ir stambūs prakaito lašai atsirasdavo kitose, netikėčiausiose kūno vietose. Moterims - paprastai iškirptėje, o vyrams tai net patikdavo, prakaito lašeliai ant moteriškos krūtinės buvo lyginami su rasa ir perlais.

Norėdami nuo prakaito apsaugoti drabužius, net turtingiausios ponios ir ponai rinkdavosi ne šilkinius apatinius baltinius, o lengvai drėgmę sugeriančios plonytėlaitės drobės (bent jau tada, kai nebuvo aktuali drabužinių utėlių problema, nuo jų šilkas gelbsti geriau). Karštą dieną buvo stengiamasi apatinius marškinėlius pasikeisti kelis kartus. Taigi, ar žmogus stipriai atsiduodavo prakaitu, priklausė pirmiausia nuo to, kiek apatinių baltinių pamainų jis galėjo sau leisti turėti.

Bet daugelį amžių turtingi buržua ir aristokratai ne visiškai suprato, kokia yra svarbi žmogaus padėtis, kad jis galėtų laikytis švaros, ir daugelis nuoširdžiai manė, kad valstiečiai ir kitos „darbo pelės" iš prigimties yra smirdžiai. Devynioliktame amžiuje tie, kas duoną pelnėsi rankų darbu, net buvo priskiriami atskirai rasei!

XIX ir XX a. buvo naudojama dar viena priemonė nuo prakaitavimo, kad ant drabužių pažastų srityje neliktų prakaito žymių - specialūs sugeriantys įdėklai. Jie būdavo prisiuvami prieš rengiantis ir paskui nuardomi, kad būtų galima išskalbti ir pakeisti.

Šimtai būdų neapskresti

Didelę laiko dalį namų tarnai ne pilstydavo arbatą ar padavinėdavo paltus, o valydavo, plaudavo, skalbdavo. Švaros palaikymas atimdavo daug jėgų.

Net iki antrosios XX a. pusės skalbti drabužius taip dažnai kaip dabar nebuvo įmanoma. Kad jie būtų daugiau mažiau švarūs ir gaivūs, būdavo imamasi įvairiausių gudrybių: kiekvieną naktį vėdinti, valyti pavienes dėmes, ką tik išskalbtus būtinai lyginti, kad audinys lyg ir sutankėtų ir ne taip greitai sugertų nešvarumus, atskirai skalbti apykakles ir rankogalių kraštus, o jeigu įmanoma, naudoti prisiuvamus ir lengvai nuardomus, kad būtų galima dažniau keisti ir skalbti atskirai.

Avalynė būdavo reguliariai apdorojama iš vidaus, kad neįsigertų kojų kvapas: į vidų beriama džiovintų mėtų, melisų, šalavijų, iš vidaus ištrinama spiritu, skiestu actu, vandenilio peroksidu, kalio permanganatu - priklausomai nuo laikotarpio. Ir, aišku, pagal galimybę avalynė būdavo vėdinama ir palaikoma šaltyje.

Moterys seniau augindavosi labai ilgus plaukus. Juos trinkti buvo tikras vargas, o paskui džiovinti prie ugnies - ir nelengva, ir pavojinga, taigi ši procedūra buvo atliekama kartą per mėnesį, o gal ir rečiau. Užuot plovusios, moterys plaukus stengdavosi galvos apdangalais apsaugoti nuo dulkių ir nešvarumų. Vakarais plaukus šukuodavo, paskirstydamos riebalus nuo šaknų per visą ilgį ir juos kresčiodamos „vėdindavo".

Žinoma, buvo ir laikų, kai moterys ilgai vaikščiodavo netrinktomis galvomis. Pavyzdžiui, kai kilmingų damų šukuosenos buvo pernelyg sudėtingos ir brangios, kad jas būtų galima dažnai ardyti. Arba kai bažnyčia moteris, per daug susirūpinusias plaukų grožiu, smerkdavo kaip potencialias paleistuves ir puikybės aukas. Be to, vyrų ir moterų plaukų švaros neskatino įvairiose šalyse skirtingu laiku įsigalėdavusi mada šukuosenas formuoti vašku, specialia pomada, briolinu arba augaliniu aliejumi.

Ir vis dėlto nereikėtų įsivaizduoti, kad visos praeities gražuolės ir gražuoliai vaikščiodavo su riebaluotais gaurais.

Iki palyginti nesenų laikų - XX a. pradžios - utėlės buvo nuolatinis žmonijos galvos skausmas. Norint bent iš dalies jų atsikratyti, plaukai ir galvos oda būdavo įtrinami įvairiomis priemonėmis, pradedant banaliu praskiestu actu. Tokie naminiai vaistai kartu labai sausino galvos odą ir plaukus.

Burnos higiena

Praeities žmones jaudino ir burnos kvapas. Žmonės išmoko valyti dantis jau priešistoriniais laikais, naudodami šakeles, kramtomąją dervą ir pan. Be to, kad burnos kvapas būtų gaivus, ją skalaudavo, kramtydavo aromatingus augalus ir citrusinių vaisių žieveles, čiulpdavo gaivinamąsias pastiles - priklausomai nuo epochos. Svarbiausias burnos higienos klausimas buvo, kiek žmogus turėjo laiko, jėgų ir priemonių dantims prižiūrėti.

Tiesa, turėti ne visai baltus dantis - patamsėjusius nuo arbatos, kavos, tabako - buvo normalu iki XX a. 5-6 dešimtmečių. Iki to laiko dantys būdavo balinami tik siekiant atrodyti jauniau. Jiems valyti ir balinti buvo naudojama grūsta anglis, kreida ir net smulkintas fosforas. Jie išties pašalindavo apnašas, bet rimtai pakenkdavo dantenoms ir laikui bėgant pažeisdavo dantų emalį.

Apibendrinant galima sakyti, kad kovoje dėl švaros žmogus pasiduodavo labai retai, ir mūsų protėviai jiems prieinamomis priemonėmis darė viską, ką galėjo, kad vienas kito neatstumtų nei išvaizda, nei kvapu.