Rojaus kampelis, taip ir netapęs turistų traukos centru

Meilė britų karūnai

Koralinės kilmės Tuvalu salas 1568 m. atrado ispanas keliautojas Alvaras Mendanja de Neira (Alvaro de Mendaęa y Neyra). Tada šis salynas vadinosi Eliso salos. Praeito šimtmečio pradžioje jos kartu su netoliese esančiomis Gilberto salomis tapo britų kolonija, o 1974 m. Eliso salų gyventojai nubalsavo už atsiskyrimą nuo Gilberto salų - taip atsirado savarankiška Tuvalu valstybė, kuri 1978 m. tapo nepriklausoma. Išvertus iš vietos kalbos, jos pavadinimas reiškia „aštuonios, stovinčios kartu" - tai aštuonios tuo metu gyvenamos salos, prie kurių vėliau prisidėjo devintoji, apgyvendinta palyginti neseniai.

Nors Tuvalu ir yra savarankiška valstybė, formaliai jos vadovas iki šiol yra britų monarchas. Už tokios politinės sandaros išlaikymą balsavo dauguma gyventojų per 2008 m. surengtą referendumą. Todėl Tuvalu vėliavoje ir šiandien galima matyti Dž.Britanijos vėliavą, kurios kolonija salos kadaise buvo ir iš kurios įtakos nepanoro galutinai išsivaduoti. Tiesa, britų monarchas privalo veikti laikydamasis vietos ministrų kabineto rekomendacijų. Be to, šalyje veikia parlamentas, dirbantis pagal Vestminsterio sistemą.

Maža šalis

Tuvalu - mažytė šalis, patenkanti į mažiausių pasaulio valstybių penketuką. Ją sudaro keturios salos ir penki maži atolai - žiedo formos sausumos ploteliai. Bendras jų plotas - 25 kv. km, o bendras gyventojų skaičius - vos per 11 tūkstančių. Užtat valstybė yra įspūdingai ištįsusi: siauri sausumos plotai vandenyne tęsiasi 350 km, o žiūrint iš paukščio skrydžio jos atrodo nepaprastai vaizdingai.

Didžiausios iš čionykščių salų plotas - vos per 5 kv. km, o mažiausios - 400 tūkst. kv.m.

Miega ant grindų

Gyventojai čia yra neturtingi: žmonės maitinasi daugiausia vaisiais, žuvimi ir mėsa (daugelis laiko galvijų), rengiasi labai kukliai, tik pridengia kūną, puošiasi nebent karoliais arba vainikais, o gyvena labai kukliuose namukuose iš faneros, juolab klimato sąlygos tam yra tinkamos. Beje, dėl karščio ir, aišku, taupydami gyventojai dažnai nestiklina langų ir net gyvena be durų. Miega tiesiai ant grindų - ant čiužinių arba demblių.

Be to, salose trūksta gėlo vandens. Vietos gyventojai naudoja arba lietaus vandenį, arba - krizės atveju - lėktuvais atgabenamą iš kaimyninių didelių valstybių, pavyzdžiui, Naujosios Zelandijos. Kai kuriose šeimose vyrai, kad išmaitintų šeimą, įsitaiso dirbti krovininiuose laivuose ir vyksta į reisus.

Tiesa, ši valstybė turi tam tikrą „turtą", iš kurio gauna šiokių tokių pajamų. Kadangi jai priklauso domeno zona .tv, Tuvalu uždirba išnuomodama nacionalinį domeną, kuris dėl suprantamų priežasčių yra labai paklausus tarp viso pasaulio televizijų.

Civilizacija - tik sostinėje

Tuvalu yra tik vienas miestas, kuriame galima pasinaudoti internetu, paskambinti mobiliuoju arba išsikeisti pinigų. Tai sostinė Funafutis. Ji - tai nedidelis atolas. Sostinėje gyvena beveik pusė visų šalies gyventojų. Čia yra vienintelis viešbutis ir čia atskrenda lėktuvai iš Fidžio (tai vienintelis būdas patekti į Tuvalu iš užsienio). Tiesa, lėktuvai čia leidžiasi tik du kartus per savaitę, o visą likusį laiką oro uosto teritorija yra naudojama arba regbiui žaisti, arba prekybai - čia įsikuria turgus.

Šalies viduje, tarp salų, įmanoma keliauti tik vandeniu - veikia krovininis keltas. Beje, atstumai tarp salų yra gan dideli.

Funafutyje yra keturios gyvenvietės, vienoje iš jų įsikūrė vyriausybė. Namai sostinėje pastatyti ne tik iš faneros, bet ir iš palmių lapų (tradicinė vietos „statybinė medžiaga") ir net iš cemento.

Apgaulingas rojus Žemėje

Turtų ir prabangos čia, aišku, nepamatysi, užtat Tuvalu garsėja puikiais bekraščiais paplūdimiais su baltu kaip sniegas smėliu. Regis, tai yra ideali vieta poilsiauti toli nuo civilizacijos tiems, kam nereikalingas liukso klasės aptarnavimas, ir vertinantiems pirmykštės gamtos grožį. Tačiau čia gyventi yra pavojinga. Mat salos pagal pasaulinio vandenyno lygį yra išsidėsčiusios labai žemai, o kadangi čia dar formuojasi tropikų ciklonai, Tuvalu salas periodiškai užlieja vanduo.

Vienos tokios baisios audros metu buvo sugriautos praktiškai visos šalies gyvenvietės. Du gyventojai žuvo, daugelis liko be pastogės, buvo išversti beveik visi medžiai. Sugriuvo pakrantės pylimas ir sūrus vanduo užliejo sausumą, dirvos tapo druskingos, todėl daugelis augalų tiesiog neišgyveno (pavyzdžiui, visiškai sunyko kokoso palmės) ir išliko tik tos rūšys, kurios yra labai atsparios druskoms. Nukentėjo sostinė Funafutis, kurios vakarinė pakrantė tiesiog drebėjo nuo bangų, genamų stipraus vėjo. Padedant užsienio valstybėms, Tuvalu pavyko atstatyti ir šiaip jau kuklią infrastruktūrą ir pašalinti katastrofiškų sugriovimų pasekmes.

Dėl to šios salos užsieniečių nedomina: 2016 m. pagal Pasaulio turizmo organizacijos reitingą Tuvalu buvo pripažinta rečiausiai turistų lankoma valstybe planetoje. Susidomėjimo ja nepakurstė net faktas, kad šiose salose periodiškai lankosi britų monarchai.

Turistams čia nepavojinga

Nusikalstamumo lygis Tuvalu yra labai žemas. Salų gyventojai - taikūs ir geranoriški žmonės, be to, čia neblogai dirba policija ir gerai veikia teisėsaugos sistema. O reguliariosios kariuomenės ši šalis neturi. Skurdžiai šaliai tai padeda sutaupyti vieną eilutę valstybės biudžete.