Tikėdamiesi puikaus oro, jaunieji įsimintiniausią gyvenimo šventę dažnai perkelia į vasaros vidurį, todėl ne veltui sakoma, kad liepa yra vestuvėmis paženklintas mėnuo. Šiai šventei ruošiamasi labai kruopščiai, dažnai idėjas nusižiūrėjus iš užsienio, neretai šventės scenarijui sustyguoti samdomi vestuvių planuotojai. Tuo tarpu Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus mokslo darbuotoja dr. Irma Šidiškienė apgailestauja, kad gerokai primiršti lietuviški papročiai, atitolstama nuo senolių puoselėtų tradicijų, išlaikomas tik vienas kitas tradicinių lietuviškų vestuvių elementas.
- Kuo bendrame kultūros kontekste lietuviški vestuvių papročiai būtų unikalūs ir išskirtiniai?
- Galbūt išskirtinių dalykų atsiranda tada, kai vienur papročiai nunyksta, o kitur išlieka arba pasikeičia. Kad ir nuotakos vainikėlis. Daug kur Europoje buvo tos pačios rūtos, kitur rozmarinai ar dar kokie kiti kvepiantys žolynai, galiausiai atėjo mirtų mada. O Lietuvoje užsiliko rūtos. Ir jos tapo vos ne išskirtiniu tautos simboliu. Tiesa, Klaipėdos krašte per vokiečių kultūrą irgi atėjo mirtos, o likusioje Lietuvos dalyje rūtos tarsi užsikonservavo iki šiol. Kuo daugiau apie ankstesnį laikotarpį skaitai, tuo atrandi archajiškesnių dalykų: pavyzdžiui, Mažojoje Lietuvoje XVII a. jaunikio pabroliai buvo vadinami „tarnais“. Atrodytų, kodėl tarnais? Iškyla asociacija, kad jaunikis yra karalaitis, o pabroliai yra jo patarnautojai. Jaunikis vestuvėse neveikia kaip pirmas asmuo, už jį viską atlieka kiti - ir rūtų vainikėlį įteikia, ir kitus veiksmus atlieka. Viskas vyksta per tarpininkus. Toks jaunųjų - tarsi karalaičio ir princesės - išskyrimas atitinka pasakas.
Atrodo, kad piršlio korimas yra unikalus lietuviškas dalykas. Gal kažkur šis elementas irgi buvo naudojamas, tuo specialiai nesidomėjau. Bet kai rašiau vieną straipsnį į Ukrainos leidinį apie išlikusius papročius bei požiūrį į tradicines vestuves, ukrainiečiai labai nustebo, kai paminėjau piršlio korimą. Taigi galimas daiktas, kad mes, lietuviai, esame unikalūs tuo piršlio korimu.
- Kad ir kaip būtų gaila, dabartinėse vestuvėse, ko gero, korimo elemento atsisakoma pirmiausiai...
- Iš dalies suprantu kodėl. Bendruomenėje žmonės vieni per kitus išmoksta papročių, o toliau viskas vyksta improvizuojant. Nėra standartinio varianto, kaip viską reikėtų daryti, tai atliekama natūraliai, o ne kaip iš rašto. Ir „piršlio korimai“ būna gana įdomūs. O dabar, jeigu svečiai per daug prisigeria, tai pasidaro koktu žiūrėti: girti žmonės tarsi atlieka apeigas, bet išeina parodija. Tam tikra prasme tai yra apeigų nykimas. Anksčiau šitos apeigos vykdavo kaip teatre: buvo išrenkamas teisėjas, prižiūrėtojas ir baudėjas, jie sakydavo įspūdingas oracijas. Piršlys tuo momentu slėpdavosi už pamergių, kad tik jo niekas neteistų. O kai „nuteisdavo“, jis išmaldaudavo tarti paskutinį žodį, skaitė savo „testamentą“. Baigus skaityti, budeliai meta virvę piršlį „karti“, tačiau jį užtaria jaunoji - juosia jam rankšluostį per petį. Budeliai ima pamėklę ir ją „pakaria“ arba nešdavo skandinti ar kur pakasti darželyje pas kaimyną. Tas atsikalbinėdavo, taip buvo einama per kaimynus. Apie tai yra užrašyta įvairiausių pasakojimų.
- Gali kilti minčių, kad piršlio korimas yra tam tikra aliuzija į mūsų protėvių atšiaurumą ir net žiaurumą...
- Tokie iš senovės ateinantys dalykai yra pasąmoniniai, vaizduojantys visai ne lietuvių atšiaurumą, o savotišką žaidimą - teismų ir teisėjų temos improvizaciją, kartu piršlio atsakomybės, jo veiksmų ir žodžių svarbos įvertinimą - už melagystes laukia rimtas nuosprendis. Korimas - tai simboliškas veiksmas: piršlys suveda draugėn jaunuosius, supiršimo aktas jau įvyko, todėl šiai porai piršlio nebereikės - reikia simboliškai nutraukti, užbaigti šią pareigą. Paskui piršlys kitas merginas galės supiršti, todėl ir yra išteisinamas.
- Tyrinėdama lietuvių papročius daug dėmesio skiriate nuotakos apdarui. Kuo jis buvęs ypatingas?
- XIX amžiuje nuotaka rengdavosi kaip šventai dienai ar išvykai. Nieko tokio ypatingo kaip dabartiniais laikais, kai nuotakos puošiasi baltomis tik tai progai skirtomis suknelėmis. Anksčiau merginos apsivilkdavo tai, ką turėjo gražiausio. Tai būdavo tradicinė apranga su liemene, sijonu, prijuoste ir kitais kostiumo elementais. Toks apdaras nyko XX a., jis buvo keičiamas šviesesnių spalvų išeiginėmis suknelėmis. XIX a. buvo madingi galionai - medžiaginė karūnėlė, austa „auksiniais“ siūlais. Tokias karūnėles ne kiekviena ir turėdavo, todėl skolindavosi viena iš kitos. Ir rūtų vainikėlis nebūdavo mažytis, kaip dabar, o per visą galvą. Taip pat būdavo įsegamas ir per jaunikio tarpininkus įteiktas mažesnis vainikėlis. Baltos suknelės ne taip greitai pas mus atsirado, kiek vėliau negu Europoje.
- Dabar labai populiarus prietaras, kad jaunikis iki vestuvių šiukštu negali išvysti nuotakos apdaro, nes tai esą labai blogas ženklas. O kokių prietarų anuomet laikytasi?
- Tai, kad jaunikis negali matyti baltos nuotakos suknelės, Lietuvoje yra naujovė, atėjusi iš slavų. XX amžiaus antroje pusėje dažnėjo atvejų, kai jaunikis turėdavo nupirkti jaunajai suknelę - jis duodavo pinigų ir tai jau reikšdavo, kad jaunoji už jo pinigus suknelę siuvasi. Beje, žengiant prie altoriaus vyras stengdavosi ant ilgesnės suknelės užminti, tai rodydavo, kad šeimyniniame gyvenime visada bus jo viršus. Kad būtų turtingesnė, anksčiau nuotaka į batelį įsidėdavo grūdų, vėlesniais laikais juos keitė pinigėliais. Kad apsisaugotų nuo blogų dalykų, į sijono padurkus įsismeigdavo adatą, užantin įsidėdavo druskos žiupsnelį, duonos.
Per ceremoniją bažnyčioje jaunieji, dalyviai taip pat žiūrėdavo į žvakes, šiuo prietaru galbūt labiausiai buvo tikima: viena žvakė būdavo vieno, kita - kito, neduok Dieve, jei kuri užgesdavo, vadinasi, tas anksčiau pasimirs. Seniau žiūrėjo ir kaip dega tos žvakės - šviesiai ar juodai, mirksi ar lygiai ir pan. Pagal tai taip pat sprendė, kaip seksis jųdviejų gyvenimas.
Antrą dieną jaunajai buvo negalima vilkėti juoda suknele, nes kitaip nenusiseks vedybinis gyvenimas. Kitose šalyse raudona spalva yra labiau teigiama, o pas mus buvo tikima, jeigu nuotaka antrą dieną puošis raudona suknele, gali kilti gaisras.
Tuo tarpu puokštės metimas pamergėms yra naujovė. Tokiam veiksmui analogija būtų, kai prieš išeidama iš namų nuotaka tris kartus apeidavo stalą, kad ištekėtų ir likusios draugės. O su puokštės metimu sąsajų galima rasti nebent Mažojoje Lietuvoje, kur į pamergių pulką buvo metamas vainikėlis, bet čia irgi galėjo būti vokiečių kultūros įtaka.
- Ar dažnai kaip specialistė sulaukiate klausimų iš pašalės, kokios gi yra tos tikrosios lietuviškos vestuvės?
- Nors ta tema yra prirašyta įvairiausių straipsnių ir knygų, žiūriu, kad žmonės tai „Marčią“ Žemaitės skaitė, tai dar ką nors vartė, ir tai yra visos jų žinios. Mano pastebėjimu, žmonės, deja, mažai galvoja, ar tai lietuviškas, ar nelietuviškas paprotys. Jie daugiau žiūri, kas jiems patinka, kas yra gražu, ar tai yra matę kokiose vestuvėse. O jeigu tokį elementą kur nors bus matę, vadinasi, taip daro visi, taigi ir aš taip galiu daryti.
Kita vertus, iškelti tradicines lietuviškas vestuves nėra taip paprasta. Juk procese dalyvauja ne vienas žmogus, o visas kolektyvas, kuris žino, ką ir kada dainuoti ir kaip apdainuoti „kitą“ pulko pusę. Bet neretai yra atkuriamos tradicinės lietuviškos vestuvės, padedant etnografiniams ansambliams. Gal žmonės nenori, kad vestuvės užsitęstų per ilgai, todėl trumpina laiką ir kai kurie elementai atkrinta, kad ir pačios piršlybos. Tvirtai išlikę tik tėvų sutikimai ir laiminimai. Labai daug priklauso nuo to, kokie yra piršliai ir svočia, kaip jie suorganizuoja šventę. O kadangi vadinamieji piršliai jaunėja, jiems nebeįdomu (gal per daug sudėtinga ar nežinoma...) šitie dalykai, todėl po trupučiuką nyksta mūsų tradicijos. Bet yra žmonių, kuriems rūpi tradicijos ir jie jas stengiasi puoselėti kaip įmanydami.
- Galbūt dabar, kai yra toks visuotinio vienišavimo metas, vertėtų grąžinti nepelnytai nuvertintą piršlio pareigybę?
- Galima. Neįsivaizduoju, kaip šiais laikais žmonėms susipažinti, kai visi labai užsiėmę. (Šypsosi.) Anksčiau piršlio vaidmuo buvo ne simbolinis, o labai reikšmingas. Jis (kartu jaunikis) dažnai išgirsdavo griežtą „ne“, tačiau neįsižeisdavo ir eidavo piršti kitur. O jeigu pavykdavo supiršti, jį taip privaišindavo, kad jis, vargšelis, vos grįždavo, dar apkamšydavo visokiomis žolelėmis. Buvo laikoma, kad piršlybos pavyko!
Neseniai vestuves kėlusi aktoriaus Vido Petkevičiaus dukra Aistė Petkevičiūtė, pagal vyro pavardę tapusi Juodeliene, specialiai nesidomėjo lietuviškomis tradicijomis. „Buvo tėvų sutikimas su duona ir druska, - pasakoja laiminga moteris, kurią prisimename iš LTV projekto „Lietuvos dainų dešimtukas“, kai su atlikėju Donatu Montvydu ji laimėjo pirmą vietą. - Piršlio nekorėme, nes buvo tik liudininkai. Jie buvo ir vakaro vėdėjai, ir padėjėjai. Taigi neturėjome ką karti. (Juokiasi.) Rūtų vainiko taip pat nebuvo. Važiavome kaimišku vežimu, iš abiejų pusių jis buvo išpuoštas ąžuolo girliandomis. Norėjome ne sėdimų vestuvių, juk ne pavalgyti susirinkome, o tokių, kuriose svečiai jaustųsi laisvi ir linksmintųsi kartu su mumis. Todėl tradicijomis nelabai ir domėjomės“.
Parengta pagal "Respublikos" priedą "Julius/Brigita"
