3 nuotr.Žmogus, kaip žinome, yra mirtingas. Tačiau pasaulyje esama vietų, kuriose dėl vienokių ar kitokių priežasčių žmonės mirti negali. Bet kalbame visai ne apie gamtos dėsnių pakeitimą.
Selija
Šis viduramžių miestelis Italijos Kalabrijos regione po truputį išmiršta: nuo XX a. 7-ojo deš. vietos gyventojų skaičius sumažėjo nuo 1700 iki vos per 500 žmonių. Be to, didžiąją gyventojų dalį sudaro vyresni kaip 65 metų žmonės. 2015 m. Selijos meras rado originalų kovos su gyventojų mažėjimu būdą - jis vietiniams uždraudė sirgti ir mirti.
Beje, atitinkamas miestelio galvos potvarkis nėra toks absurdiškas, koks gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Mirštančiųjų Selijoje nelaukia kalėjimas ir bausmė, bet štai tie, kas gyvena sveikai, gali tikėtis paskatinimų. Vykdant kovos su mirtimi kampaniją miestiečiams buvo atidarytas medicinos centras. Be to, vietos gyventojai, kurie rūpinasi sveikata ir kasmet tikrinasi sveikatą, gavo mokesčių lengvatų.
Špicbergenas
Apsnigtame, ledais užklotame Arkties vandenyno salyne, kuriame klaidžioja daug baltųjų lokių, numirti nėra labai sudėtinga. Bet geriau to nedaryti. Amžinasis įšalas, sukaustęs archipelago salas, trukdo kūnams irti, jie greičiau mumifikuojasi, o laikui bėgant atsiduria žemės paviršiuje, kur tampa ne tik žvėrių maistu, bet ir pavojingų ligų šaltiniu: virusai gyvena mirusiųjų kūnuose ir kelia pavojų gyviesiems.
Todėl laidoti Špicbergene yra draudžiama. Išimtis yra kremavimas, prieinamas nuolatiniams salyno gyventojams. Vyresnio amžiaus žmonės iš Špicbergeno dažnai išsiunčiami į žemyną, išgabenami ir kūnai tų, kam nepasisekė ir mirtis juos užklupo saloje. Maža to, salą palieka ir nėščios moterys: vietos ligoninės neatitinka reikalavimų gimdymui saugiai priimti, todėl likus maždaug trims savaitėms iki vaiko gimimo moterys išvyksta į Norvegiją.
La Grelis
Vieną 2019 m. gruodžio sekmadienį Prancūzijos La Grelio miestelyje mirė žmogus, bet jo mirties niekas negalėjo užregistruoti: neatsirado nė vieno gydytojo, kuris būtų atvykęs pagal šį iškvietimą. Tada reikalo ėmėsi miestelio merė Izabelė Diugelė (Isabelle Dugelet), kuri išleido municipalinį įsaką dėl gydytojų trūkumo draudžiant mirti laisvadieniais ir švenčių dienomis.
Miesto galva savo sprendimą pati pavadino absurdišku atsakymu į absurdišką situaciją ir pabrėžė, kad draudimas neturi prasmės, juk mirusiojo nenubausi. Šio sprendimo tikslas buvo atkreipti Prancūzijos valdžios dėmesį į medicinos pagalbos problemas kaimo vietovėse. Senyviems gydytojams išeinant į pensiją ir trūkstant jaunų specialistų, žmonėms dažnai tenka kreiptis į gretimų municipalitetų medikus, kuriems yra sunku susidoroti su didžiuliu darbo krūviu.
Icukusima
Pirmosios žinios apie draudimą mirti aptinkamos V a.pr.m.e., tada jis galiojo Senovės Graikijos Delo saloje. Mirtis ir gimimas Dele buvo nelegalūs dėl religinių priežasčių, nes sala buvo laikoma šventa. Vadovaujantis tais pačiais sumetimais žmonėms mirti buvo uždrausta Japonijos Icukusimos saloje (kitaip - Mijadzima). Icukusima - viena iš švenčiausių šintoizmo, tradicinės Japonijos religijos, vietų.
Šventykla, kurios vardu pavadinta sala, buvo įkurta prieš 1400 metų, ir ilgai saloje buvo leidžiama gyventi tik žyniams ir žynėms. Vėliau šis apribojimas buvo sušvelnintas ir piligrimams leista apsigyventi saloje. Bet persikėlėliams buvo taikoma nemažai ribojimų: Icukusimoje buvo uždrausta mirti ir gimti - mirštantieji arba nėščios moterys turėdavo palikti salą, ligoniai taip pat būdavo siunčiami gydyti į kitas salas. Icukusimoje ir šiandien nėra nei kapinių, nei ligoninių, žmonės čia, kaip ir anksčiau, nelaidojami.
Falčianas del Masikas
Šios Italijos komunos valdžia 2012 m. uždraudė mirti: draudimo priežastimi tapo perpildytos kapinės. Pagal atitinkamą mero potvarkį Falčiano del Masiko gyventojams ir svečiams draudžiama „pereiti žemiško gyvenimo ribą ir pereiti į anapusinį gyvenimą", bent jau kol bus išspręstas laidojimo vietų klausimas.
Gyvenvietės administracijos vadovo sprendimas šiuo atveju taip pat yra greičiau provokacija, skirta federalinei valdžiai. Žmonės, kurie nepaiso draudimo, suprantama, nėra baudžiami, bet jų giminėms tenka ieškoti vietos kitų miestelių kapinėse. Falčianas del Masikas - ne pirmasis, kur „draudimas mirti" buvo įvestas dėl perpildytų kapinių: analogiškus sprendimus dėl tos pačios priežasties įvairiais metais buvo priėmusi Ispanijos Lanharono ir Daro municipalitetų, Prancūzijos Kiuno ir Sarpuranso bei Brazilijos Biritiba Mirimo administracija.
