Laisvės ir aistros šokis - tango

Šokio gimimas skambant būgnams

1880 m. Buenos Airės tapo Argentinos federalinės vyriausybės rezidencija ir pradėjo sparčiai augti. Į miestą prie La Platos patraukė tūkstančiai valstiečių iš Argentinos gilumos (gaučai) ir imigrantai - bedarbiai iš Italijos, Vokietijos, Prancūzijos bei geresnio gyvenimo ieškančios afrikiečių bendruomenės.

Atvykėliai apsigyvendavo miesto pakraščiuose daugiabučiuose namuose-bendrabučiuose, o gatvėse viešpatavo babiloniškas kalbų mišinys. Esant natūraliai būtinybei bendrauti, imigrantai susikūrė ypatingą žargoną „lunfardo" - įvairių kalbų mišinį. Ta gatvės kalba buvo kuriami kupletai apie nykų vyrų gyvenimą toli nuo namų ir mylimųjų, kuriuos dainuojant buvo šokama.

Gyventojų vyrų buvo mažiausia triskart daugiau negu moterų, taigi moteriško švelnumo tekdavo ieškoti viešnamiuose. Jų buvo gausu, bet merginų visiems neužtekdavo. Laukdami savo eilės vyrai leido laiką šokdami vieni su kitais. Pagal vieną iš versijų taip gimė tango.

Chorchė Luisas Borchesas (Jorge Luis Borges), argentinietis rašytojas, poetas ir tango tyrinėtojas, sakė: „Be Buenos Airių gatvių ir vakarų neįmanoma sukurti tango", ir padovanojo pasauliui savąją „pavojingo šokio" kilmės versiją.

XIX a. pabaigoje Argentinos sostinės pakraščiuose tvyrojo kriminalinė atmosfera. Imigrantai ir gaučai dažnai pradėdavo vaidus, kurie baigdavosi „kreolų" dvikova - susirėmimu su peiliais, kurio metu priešininkai šokdavo žiūrėdami vienas kitam į akis. Suprantama, kad tokie vaidai dažnai kildavo dėl moterų. Iš „kreolų" dvikovos, tvirtina rašytojas, ir gimė tango.

Gyvuoja ir dar viena versija, pagal kurią tango pagrindas yra „malambo" - tradicinis argentiniečių kaubojų iš pampų šokis. Jis atrodė tarsi gaučų varžybos, kurios galėdavo tęstis 6-7 val. Du vyrai stodavo vienas priešais kitą ir paeiliui demonstruodavo šokėjų įgūdžius, pereidami nuo tradicinių judesių prie improvizacijos. Laimėdavo tas, kieno improvizacija būdavo virtuoziškesnė.

Pats žodis „tango" yra kilęs iš ibibijų tautelės, gyvenančios Kamerūne ir Pusiaujo Gvinėjoje, dialekto ir reiškia „šokis mušant būgną". Pagal kitą versiją žodis „tango" kilo iš lotyniško veiksmažodžio „tangere", kuris reiškia „liestis", arba yra giminingas ispaniškam „tambor" - būgnas.

Tango - improvizacija ir dialogas

Tango pagrindas - argentinietiška milonga su afrikiečių tautelių ritualinių judesių, šiek tiek ispaniško flamenko ir indėnų ritualinių šokių priemaišomis. Kai tango atkeliavo į Europą, judesius papildė lenkiškos mazurkos ir vokiško valso elementai.

Ilgą laiką tango buvo neturtingų argentiniečių šokis, šokamas smuklėse ir miestų aikštėse. Kaip jau minėta, milonga - tango pirmtakė. Ji šokama šiek tiek greičiau, ritmiškiau, judant linija ir žengiant vieną žingsnį per muzikos taktą (milonga lisa). Taip pat milonga buvo vadinami šokių vakarai, kuriuose ir atsirado tango.

Urugvajuje milonga buvo vadinamas „miesto dainavimas" - dainuojamasis folkloras. Tango ir milongą, sujungtus į vieną šokį, buvo pradėta vadinti „tango milongero", kuris šokamas artimai kontaktuojant, partneriams iš dalies remiantis vienas į kitą. Tango - tai dialogas, net vieno iš partnerių padarytos klaidos gali būti priimtos kaip improvizacija, kaip naujas siūlymas.

XX a. pradžioje šokis atkeliavo į Europą ir čia iškart buvo uždraustas dėl vulgarumo ir amoralių judesių. Katalikų pasaulyje tango pasmerkė popiežius Pijus X, o Rusijos imperijoje draudimą šokti tango mokymo įstaigose įvedė švietimo ministras.

Tango muzika

Iš pradžių tango buvo šokamas mušamo būgno ritmu. Vėliau prie mušamųjų prisidėjo fleita, smuikas ir gitara. Kai kada gitarą pakeisdavo mandolina, įsijungdavo akordeonas ir klavišiniai. Ypatingą ir visame pasaulyje žinomą skambesį tango muzika įgavo dėl bandonijos - dumplinio liežuvėlinio muzikos instrumento iš armonikų šeimos.

Ironiška, kad šiuo instrumentu, išrastu XIX a. viduryje Vokietijoje, per bažnytines šventes būdavo atliekamos giesmės. O XIX a. pabaigoje bandonija buvo įvežta į Argentiną, kur ją imta naudoti tango orkestruose. Šiandien labiausiai žinomas kompozicijas orkestrui su bandonija sukūrė Astoras Pjacola (Astor Piazzolla) - argentinietis muzikantas, 9-me deš. gimusio „tango nuevo" stiliaus pradininkas.

Tačiau garsiausią tango melodiją sukūrė ne A.Pjacola. Jūs ją girdėjote filme „Džiaze tik merginos" su M.Monro, scenoje, kurioje moterimi persirengęs Džekas Lemonas (Jack Lemmon ) šoka tango su jo herojei besimeilinančiu milijonieriumi. Kompozicija vadinasi „Kumparsita" (La Cumparsita). Ją 1916 m. parašė Cherardas Matosas Rodrigesas (Gerardo Matos Rodrigues), paprastas architektūros studentas.

Jis tiek susižavėjo muzika, kad metė architektūrą ir visiškai atsidėjo muzikai, vėliau vadovavo savo orkestrui Montevidėjuje, Urugvajaus sostinėje. „Kumparsita" susideda iš trijų dalių, bet išgarsėjo ji dėl pirmosios, įžanginės. Trečioji dalis ypatinga tuo, kad yra savotiška D.Verdžio operos „Trubadūras" muzikos aranžuotė.

1924 m. „Kumparsitai" buvo parašyti žodžiai, kurie kompoziciją nepaprastai išpopuliarino. Daina vadinosi „Si Supieras" („Jeigu tu žinotum"), joje dainuojama, aišku, apie nelaimingą ir kankinančią meilę. Ją atliko prancūzų kilmės argentinietis dainininkas ir kompozitorius Karlosas Gardelis (Carlos Gardel), kurio versija iki šiol yra nepaprastai populiari Lotynų Amerikoje. K.Gardelio gimimo dieną, gruodžio 11-ąją, yra minima Tango diena.

Aistros atmainos

Per ilgesnę kaip 150 metų istoriją tango buvo modernizuojamas, supaprastinamas ir komplikuojamas, pritaikomas įvairiose šalyse ir įvairiems mentalitetams. Populiariausias tango, kurio mokoma daugelyje šokių mokyklų - „tango nuevo", kurio simboliu tapo Astoro Pjacolos muzika.

Jis pasižymi dideliu žingsnių skaičiumi, rafinuota improvizacija (kaip ir „tango-milongero"), subtiliomis pozomis ir palaikymais. „Tango nuevo" reikia didelės erdvės, todėl jis dažniau atliekamas per įvairius šou ir varžybas ir rečiau - paprastose šokių aikštelėse, kur šoka daug porų.

Yra ir suomiškas tango, atsiradęs apie 1940 metus. Keista, bet šiaurės tauta tiesiog dievina aistringą šokį. Suomiai sukūrė jam kompoziciją „Pasakų šalis" (Satumaa). Suomijoje kasmet rengiamas tango šokėjų konkursas, pagal kurio rezultatus išrenkamas šio šokio karalius ir karalienė.

Suomiškas tango šiaurietiškai lėtokas, jame nėra staigių judesių ir didžiulio aistrų įkaičio, bet jis vis tiek primena vulkaną, kuris tuoj tuoj nubus. Suomė tango šokėja Kaisa Saarinen svarsto, kad galbūt meilę argentinietiškam tango galima paaiškinti šilumos trūkumu. „O šokant tango būtinas glaudus partnerių kontaktas", šypsodamasi aiškina ji.

Griežčiausias tango - pramoginis. Toks tango - tai sportinis šokis, kuris išsiskiria improvizacijos nebuvimu ir turi griežtai atitikti taisyklių sąvadą. Pramoginio tango melodija labiau primena imperijos maršą, tuo tarpu argentinietiško tango - melodinga ir tolygi. „Queer tango" - ypatinga tango rūšis, kuriame atsisakoma klasikinių vyro ir moters vaidmenų (vyras veda, moteris yra vedama). Jis gimė 9-me deš. Hamburge.

Pagrindinis „queer tango" bruožas - poros vaidmenys gali keistis pagal partnerių pageidavimą. Ir pagaliau yra tango, atliekamas valso ritmu - tai tango-valsas. Tai labai romantiška argentinietiško tango atmaina. Jis gimė susimaišius žanrams - klasikiniam argentinietiškam tango su netolygiais žingsneliais ir impulsyviais „vals criollo „ (išverstus iš ispanų kalbos - „darbininkų klasės valsas") žingsniais.

Priklausomybė nuo tango

Jei kalbėsime apie priežastis, dėl kurių žmonės taip žavisi tango, K.Saarinen išskiria tokias: „Pirma, jis teigiamai veikia smegenis. Manoma, kad šokantieji tango rečiau serga Alcheimerio ir Parkinsono liga. Antra, jis universalus ir tinka bet kokio amžiaus ir tautybės žmonėms. Tango profesionalu gali tapti net 80-metis. O trečia, šokant kylantis artumo jausmas traukia ir sukelia priklausomybę, kaip narkotikas".

Bet galbūt racionali suomė, ekonomistė pagal išsilavinimą, nutyli svarbiausia, dėl ko tango šiandien išties yra populiarus - dėl šokėjų jaučiamos nostalgijos „nešiuolaikiškam", į praeitį nueinančiam vyro ir moters santykių modeliui.

Stiprus ir patikimas vyras, priimantis sprendimus, viską suprantanti švelni moteris, pasirengusi juo patikėti. Dvi amžinos stichijos - valdžia ir aistra, kurioms nedaugelis pajėgia atsispirti. Svarbiausia - teisingai paskirstyti vyro ir moters vaidmenis, ir tuomet kiekvienas gaus savo laimės porciją. Bent šokdami.