Keturkojai medžiotojai, gelbėtojai, auklės

Stambūs šunys yra ne tik stipresni už žmogų, užima daug vietos namuose, sudėtingiau juos prižiūrėti, bet neretai jų išvaizda gąsdina svečius ir praeivius. Nors, kaip teigia kinologai, kuo stambesnis yra šuo, tuo jis ramesnis ir geraširdiškesnis, jų šeimininkams kantrybės ir drąsos vis tiek reikia. Pasakojame apie didžiausius pasaulyje šunis.

Tauraus būdo medžiotojas: anglų mastifas

Šis aristokratas iš Anglijos - stambiausios šunų veislės pasaulyje (pagal vidutinę kūno masę) atstovas. Senovėje mastifai būdavo naudojami pjudyti laukiniams žvėrims, konkrečiai lokiams ir liūtams bei jaučiams. Šunys tokiam tikslui turėjo būti išties galingi: anglų mastifų ūgis gali siekti nuo 69 iki 91 cm (ties ketera), o svoris - 110 kg (patinų). Gineso rekordų knygoje yra įrašytas didžiausias veislės atstovas vardu Aikama Zorbo, svėręs 155,58 kg (ūgis - 94 cm).

Grakštumas ir jėga: vokiečių dogas

Taurios ir elegantiškos išvaizdos, didžiausias pasaulyje šuo pagal ūgį - vokiečių dogų ūgis ties ketera prasideda nuo 80 cm („damos" gali būti žemesnės - nuo 72 cm). Taip pat aristokratas, tolimas anglų mastifo giminaitis pasižymi nuosaikiu, ramiu ir meiliu būdu. Kai kurie specialistai juos net vadina flegmatiškais. Tačiau pažaisti vokiečių dogai taip pat mėgsta, tik veisėjai įspėja: šuo nesuvokia, koks yra didelis palyginti su žmogumi ir lengvai gali pargriauti. Aukščiausias įregistruotas veislės atstovas - Dzeusas iš Mičigano (JAV), jo ūgis siekė 111,8 cm. O atsistojęs ant užpakalinių letenų „išaugdavo" iki 2,2 m. Svėrė jis kaip suaugęs vyras, daugiau kaip 70 kg, ir ėsdavo po 12-14 kartų per dieną. Bet vis tiek išliko grakštus, kaip visi vokiečių dogai.

Plaukikas iš ledinės Arkties: niufaundlendas

Niufaundlendai yra kilę iš to paties pavadinimo Kanadai priklausančios teritorijos - uolėtos Niufaundlendo salos prie Šiaurės Amerikos žemyno šiaurės rytų pakrantės. Šios veislės protėviai gyveno atšiauriomis sąlygomis: pučiant šaltiems vėjams prie vandenyno, buvo ištvermingi, stiprūs, mokėjo plaukioti ir nardyti. Jie tapo vietos žvejų padėjėjais ir skęstančiųjų gelbėtojais. Niufaundlendų letenose tarp pirštų net yra plėvelinės pertvaros, o storas kailis pasižymi savybe nepraleisti vandens.

Šios veislės šunų vidutinis svoris - 50-70 kg, bet kai kurie individai pasiekia ir 90-120 kg. Ūgis varijuoja nuo 63 iki 76 cm. Niufaundlendai yra laikomi labai sumaniais šunimis, tarp stambiausių veislių atstovų jie - tikri intelektualai. Taip pat pripažinta, kad tai - stipriausi šunys pasaulyje. Bet specialistai pastebi, kad niufaundlendai yra nepataisomai patiklūs, todėl jų nerekomenduojama laikyti kaip sargų: išgąsdinti gali nebent įspūdingais gabaritais, bet į svečius įleis visus.

Narsūs kaip samurajai: tosa-inu

Kitaip - japonų mastifas. Tekančios saulės šalyje šis šuo yra laikomas nacionaliniu turtu. Veislė buvo išvesta užpraeito amžiaus pabaigoje Sikoku saloje Tosos provincijoje ne itin humaniškais tikslais - tarp japonų populiarioms šunų kautynėms. Žiaurus reginys tiurėjo pakelti samurajų kovinę dvasią.

Tosa pasižymi gerosiomis bulterjerų, buldogų, mastifų, vokiečių dogų ir pointerių savybėmis. Šios veislės šunų ūgis gali siekti 80 cm, o svoris - 90 kg. Tai ne tik vieni stambiausių pasaulyje šunų, bet ir didžiausi ilgaamžiai - gyvena iki 12 metų. Grynakraujai tosa-inu yra laikomi gerais kompanionais ir asmens sargybiniais, o japonai net įdarbina juos auklėmis, nes jie visai nėra agresyvūs žmonių atžvilgiu. O kovotojų charakteris pasireiškia drąsa ir jėga. Jeigu šeimininkui, jo vaikui arba saviems šuniukams gresia pavojus, jie žaibiškai priima sprendimą ir be komandos puola jų ginti. Šeimininkams tosa-inu būna meilūs ir pasižymi ištikimybe, bet į šių šunų dresūrą reikia žiūrėti rimtai.

Alpinistų gelbėtojai: senbernarai

Tai dar vieni darbininkai ir gelbėtojai iš Šveicarijos Alpių, kur ir buvo pavadinti pagal šv.Bernardo vienuolyną. Vienuolynas buvo įsikūręs aukštai kalnuose to paties pavadinimo - Didysis Sen-Bernaras - perėjoje, pavojingoje ir keliautojams sudėtingoje vietovėje. Vienuoliai įkūrė prieglobstį keliautojams, o neretai, padedami ištikimų senbernarų, gelbėdavo juos nuslinkus lavinoms. Storas kailis saugojo šunis nuo šalčio ir vėjo, o puiki uoslė padėdavo rasti sniego užverstus žmones. Taip pat senbernarai, pajutę artėjančią laviną, neretai įspėdavo apie ją vienuolius. Jau tada jie buvo vieni stipriausių ir stambiausių šunų pasaulyje, o šiandien standartinis senberbarų svoris yra 80 kg ir daugiau, nors pasitaiko ir dar stambesnių individų, o įprastas tokio milžino ūgis - nuo 65 iki 90 cm.

Ramūs ir paklusnūs milžinai labai myli vaikus. O nemėgsta tik mažyčių šuniukų ir nedidelių erdvių: laikant tokį šunį bute ir nesant galimybės jam laisvai palakstyti, gali kilti rimtų bėdų dėl kaulų.

Medžioklės virtuozai: rusų ilgaplaukiai kurtai

Tai rusų kunigaikščių medžiokliniai šunys, apie jų protėvius užsimenama XIII a. šaltiniuose. Veislė susiformavo XVII a., bet kurtų populiarumo pikas - XIX a. Dėl aptakios kūno formos, šilkinio banguoto kailio jie tapo trokštamu namų aplinkos aksesuaru. Rusų dvarininkai juos augindavo šimtais, atsirado daugybė jų porūšių. Bet nesikeitė viena - tai vieni aukščiausių šunų, stambiausių patinų ūgis siekia 85-90 cm.

Kurtams sunku rasti lygių medžioklėje, jie yra greiti, stiprūs, puikiai mato, agresyvūs laukinių gyvūnų atžvilgiu. Bet į nepažįstamus žmones reaguoja ramiai, todėl sargai iš jų nekokie. Greičiau jie tampa maloniais kompanionais, kurie mažai loja, nėra reiklūs. Augintiniai džiugina šeimininkus puikia išvaizda, kurią pastebėjo daugybė tapytojų.

Karališka dovana: airių vilkogaudis

Vakarų Europoje airių vilkogaudžiai iki XVII a. buvo laikomi tinkama dovana karūnuotam asmeniui. Į Airiją šiuos šunis užvežė keltai, jie buvo veisiami laukinių žvėrių medžioklei: nepaisant palyginti nedidelio svorio (iki 65 kg), jie galėdavo kautis su vilkais ir stambiais elniais. Iš pradžių šunys buvo vadinami kurtais, ir tik nuo XV a., kai pradėjo saugoti ūkininkų galvijus nuo savo tolimų giminaičių, tapo vilkogaudžiais.

Maksimalus šios veislės šunų ūgis - 86 cm, nors 1926 m. buvo registruotas metro ūgio veislės atstovas. Kaip ir dauguma didelių šunų, žmonėms jie yra draugiški, ištikimi, gerai dresuojami, sutaria su vaikais.

Grėsmingi ir nepriklausomi: Kaukazo aviganiai

Galingi, kresni, gabaritais primenantys veikiau lokius, o ne šunis, Kaukazo aviganiai - dar vieni iš didžiausiųjų pasaulyje. Šie šunys gali sverti iki centnerio ir daugiau. Kitaip kaip daugelis anksčiau minėtų rekordininkų, jie yra labai temperamentingi, kaip ir dera kalniečiams, nepasitiki svetimaisiais. Stiprūs ir drąsūs „kaukaziečiai" - puikūs savo šeimininkų, jų namų ir didelio ūkio sargai. Nuo senovės jie gindavo nuo plėšrūnų avių ir ožkų kaimenes.

Patyrę veisėjai nerekomenduoja Kaukazo aviganių šuniukų pirkti pradedantiesiems ir minkšto būdo šunų augintojams. Šios veislės šunis reikia protingai auklėti: Kaukazo aviganis nepripažįsta šiurkštaus elgesio, jo negalima rišti prie grandinės, jis bus paklusnus ir ištikimas tik gyvendamas laisvai ir tik tada, kai šeimininkas jam bus autoritetingas lyderis.

Piemuo ir sargas: Vidurinės Azijos aviganis

Šis šuo yra kilęs iš Vidurinės Azijos, o veislė - viena seniausių pasaulyje. Vidurinės Azijos aviganiai (alabajai) žmogui tarnauja jau daugiau kaip 4 tūkst. metų. Vienas ankstyviausių žinomų atvaizdų buvo sukurtas II a. prieš mūsų erą, jis buvo rastas dabartinės Turkmėnijos teritorijoje. Aviganis užauga iki 75 cm, jo svoris gali siekti 80 kg. Didžiausias alabajus vardu Buldozeris svėrė per 125 kg.

Šiems šunims yra būdingas taurumas, išdidumas ir santūrumas, bet su svetimaisiais savo teritorijoje jie elgiasi agresyviai. Todėl šunys būdavo laikomi šeimininkams ir jų valdoms saugoti, galvijams ganyti. Per ilgą draugystės su žmogumi istoriją alabajai tapo nereiklūs ir kantrūs, taip pat su vaikais.

Himalajų galiūnai: Tibeto mastifai

Tai labai sena veislė, turinti turtingą istoriją: mastifai saugodavo Tibeto vienuolynus ir lydėdavo klajoklius pavojingais Himalajų keliais. Šių šunų ūgis gali siekti iki 81 cm, o svoris - 60-80 kg. Vienas didžiausių šios veislės atstovų buvo mastifas vardu Lio Čangas, kuris svėrė per 120 kg. Mastifų gabaritai yra tokie, kad kai kada nutinka nesusipratimų: neseniai Kinijoje moteris nedidelį Himalajų lokį palaikė šios veislės šuniuku.

Dar vienas rekordininkas pasižymėjo kaina: kinas multimilijonierius 11 mėnesių šuniuką Hong Dongą nupirko už 1,5 mln. eurų. Tai galima paaiškinti savotišku šios veislės kultu: nuo senų senovės Tibeto mastifą gaubia legendos, aukštinančios jo jėgą, intelektą, unikalumą ir net ypatingą lojimą. Apie juos rašė Aristotelis ir Markas Polas, mastifus į Europą gabeno anglų lordai ir karalius Edvardas VII.