Daugelio pasaulio tautų legendose minimos moterys, mūšiuose nenusileisdavusios vyrams, įkurdavusios savas valstybes ir imperijas. Su moterimis karėmis tvirtina ne kartą susidūrę senovės graikai, romėnai, o vėliau ir Amerikos užkariautojai ispanų konkistadorai. O kovingiausią Afrikos Dagomėjos valstybės kariuomenės dalį net ir XIX a. sudarė vadinamosios Dagomėjos amazonės.
Po mūšio upė pavadinta Amazone
Dabar jau niekas negali tiksliai pasakyti, kas pirmasis karingąsias moteris ėmė vadinti amazonėmis. Šiandien taip vadinamos ne tik įvairiuose kariniuose daliniuose tarnaujančios moterys, bet ir tiesiog nepriklausomos, laisvos iš iššaukiančiai agresyvios silpnosios lyties atstovės.
Manoma, kad pirmieji moteris kares amazonėmis ėmė vadinti senovės iraniečiai (persai), nes jų kalboje žodis “hamazon” reiškia “karys”.
Taip pat yra ir versija, jog šį pavadinimą karingos moterys gavo nuo graikiško žodžio “a mazos”, reiškiančio “be krūties”. Tuo metu manyta, kad amazonės, patyrusios lankininkės, nes nusipjaudavo sau dešinę krūtį, kad ši netrukdytų šaudyti. Tačiau pačių senovės graikų piešiniai šį mitą paneigia - juose amazonės vaizduojamos su abiem krūtimis.
Beje, srauniausiai pasaulio upei, Pietų Amerikoje esančiai Amazonei, pasakojama, pavadinimą suteikė ispanų konkistadorai. Kai šie, vadovaujami Fransisko de Oreljano, 1542-ųjų vasarą plaukė upe, jiems teko ne kartą susikauti su pusnuogių moterų būriais. Šiandien manoma, kad tai buvo paprasčiausiai ilgaplaukiai indėnai, kuriuos ispanai palaikė moterimis, o gal ir indėnės, kovojusios kartu su savo vyrais.
Amazonės valdė Juodosios jūros pakrantes
Senovės graikams amazonės nebuvo koks nors stebuklas: daugelis jų autorių mini šias moteris, gyvenusias kažkur “šiaurinėse žemėse”. Yra žinių, jog amazonių valstybė buvusi Juodosios jūros pakrantėje, o ją valdė karalienė Ipolita. Šią karalienę mini ir senovės graikų mitai: būtent iš jos didvyris Heraklis turėjo pagrobti stebuklingąją juostą.
Diodoras Sicilietis rašė, jog amazonės, esą, gyveno Tanaiso upės (tuomet taip vadino Doną) apylinkėse. Taip šią upę jos pavadino amazonės Lisipo sūnaus garbei, kuris, kaip teigiama mituose, įsimylėjo motiną ir nusiskandino upėje, norėdamas išvengti gėdingos kraujomaišos, garbei. Tačiau visos legendos tvirtina vieną ir tą patį - amazonių valstybėje nebuvo vietos vyrams, ten valdė moterys.
Graikų geografas Strabonas teigė, jog kartą per metus amazonės puldavo gretimas gentis, turėdamos vieną vienintelį tikslą - pasigrobti vyrų, nuo kurių susilaukdavo kūdikių. Šitaip gimusius berniukus geriausiu atveju grąžindavo tėvams, o blogiausiu - tiesiog nužudydavo. Tuo tarpu mergaitės būdavo priimamos į amazonių bendruomenę, jas mokydavo meistriškai kautis kirvukais ir šaudyti iš lankų, kad šios taptų puikiomis medžiotojomis ir karėmis.
“Vyrų žudikės” dalyvavo ir Trojos kare
Manoma, kad jei amazonės kada ir egzistavo, sprendžiant iš graikų mitų, jos turėjo būti tamsiaplaukės ir smulkaus rytietiško sudėjimo, o ne šviesiaplaukės milžinės, kaip neretai jas mėgsta vaizduoti daugelis dailininkų. Beveik visi autoriai tvirtina, jog amazonės itin aršiai kaudavosi su vyrais. Homeras “Iliadoje” jas net vadina antianeiromis (tos, kurios kaunasi kaip vyrai), o Herodotas davė joms androktonų (vyrų žudikių) pravardę.
Amazonės taip pat aktyviai dalyvavo Trojos kare, kuriame kovojo su miestą apgulusiais graikais. Joms vadovavo Pentesilėja, kovos lauke ieškojusi mirties, nes medžioklėje netyčia nužudė savo seserį karalienę Ipolitą. Laikui bėgant amazonės buvo minimos vis rečiau. Tiesa, didysis karvedys Aleksandras Makedonietis dar susidūrė su jomis: kartą į jo karo stovyklą atvyko amazonių karalienė Talestris, lydima 300 savo gentainių. Anot legendos, šios amazonės atvyko, ketindamos susilaukti nuo makedoniečių palikuonių, kurie būtų buvę tokie pat narsūs kaip makedoniečių kariai.
Archeologai atkasė moterų karių kapus
Mokslininkai iki šiol negali susitarti, ką reiškia šie senovės graikų mituose minimi susidūrimai su moterimis karėmis. Vieni mano, kad tai paprasčiausias atgarsis iš tų senų laikų, kai gentis valdė moterys, o kiti teigia, jog tokios “moteriškos” valstybės išties egzistavo.
Spėliojama, kad amazonėmis galėjo tapti kokios nors apleistos graikų Artemidės šventyklos tarnautojos, kuriomis būdavo vien moterys. O XX a. pabaigoje XXI a. pradžioje archeologų radiniai liudijo, jog moterys karės tose vietose tikrai gyvavo. Pirmiausia Turkijos šiaurėje, Samsuno provincijoje, buvo aptikta daugybė kapviečių, kuriose rasti moterų su ginklais: lankais, ietimis, kinžalais. Kad šios moterys žuvusios kovoje, rodė vienos jų kaukolėje rastas strėlės antgalis.
Šautuvais ginkluotos amazonės
Europos moterys irgi nevengė kovoti mūšio lauke. Tomėnų istorikas Kornelijus Tacitas mini, jog anglų karalienės Boudikos, organizavusios sukilimą prieš romėnus, kariuomenėje buvo daugiau moterų nei vyrų. Tuo tarpu senovės skandinavai net turėjo paprotį, pagal kurį mergina, neturėjusi šeimos, galėjo tapti “skjaldmo” - “mergele su skydu”.
Danų istorikas Saksonas Gramatikas aprašė, jog maždaug 300 tokių “mergelių su skydais” kovojo danų karaliaus Haraldo Hilgetando pusėje per Braveliro kautynes, vykusias tarp danų ir švedų 750 metais.
Bet patikimiausia informacija apie amazones pasaulį pasiekė iš Afrikos. Ten Dagomėjos (dabar - Benino valstybė) vadovai XVII a. subūrė galingą armiją, su ja pavergė daugelį aplinkinių karalysčių. Šiandien kariuomenės pagrindine jėga buvo gerai apmokytos karo meno moterys, kurios buvo net karaliaus asmens sargybinėmis. Dagomėjos karalystė egzistavo iki XIX a., o 6000 vietos “amazonių” sudarė gerą trečdalį šalies armijos.
Aktyviai prekiavusi vergais Dagomėja turėjo kuo apginkluoti savo “amazones” - šios turėjo net angliškus šautuvus. Tik 1890-aisiais, po ilgų ir kruvinų kovų, Dagomėja buvo nukariauta prancūzų. Teigiama, jog paskutinė iš šios karalystės “amazonių” mirė 1979 m.
Parengta pagal "Vakaro žinių" priedą "Geras!"
