Kaip kaliošai tapo pažangos varikliu

„Be reikalo, ponai, vaikštote be kaliošų!" - neprašytiems svečiams pareiškė žinomo literatūros kūrinio herojus profesorius Preobraženskis. Šiandien jo žodžiai daug kam gali kelti tik šypseną, nes šiais laikais kaliošai atrodo vos ne visiškas anachronizmas, lygiai kaip veltiniai iš tolimos vaikystės. Bet kaip klysta taip manantys!

Indėnų brangenybė

Daugybę amžių Europoje ir Azijoje avalynei gaminti buvo naudojamos trys medžiagos: oda, mediena (įskaitant karnas) ir audinys. Deja, visos trys turi vieną trūkumą - joms kenkia vanduo, su kuriuo neišvengiamai susiduriama vaikščiojant per balas, neišdžiūstantį šunkelių purvą arba brendant per upelį. O sistemingai peršlampančios kojos iš buitinės problemos labai lengvai virsta valstybės problema: juk būtent jai tarnaujantys žmonės, kariškiai, daugiausia laiko praleidžia lauke, vadinasi, jiems reikia gerų drabužių ir avalynės. Prasidėjus šaltam ir lietingam rudeniui į ligonines nesunkiai gali atgulti pusė veikiančios kariuomenės. Galbūt todėl seniau ir būdavo kariaujama arba karštą vasarą, arba speiguotą žiemą?

Tačiau Europos civilizacija sparčiai vystėsi, reikėjo daug dirbti ir taip pat daug kariauti bet kuriuo metų laiku. Žmogaus apsauga nuo blogo oro vieną kartą tapo tikru geopolitiniu veiksniu. Ir štai 1735 m. prancūzų keliautojas Šarlis Mari de la Kondaminas (Charles-Marie de la Condamine; 1701-1774) išvyko tyrinėti Amazonės baseino, kur susipažino su braziliniu kaučiukmedžiu (Hevea brasiliensis) ir jo į pieną panašiais syvais, lateksu. Iš jų buvo išgarinami lipnūs kamuolėliai medžiagos, kurią indėnai vadino „kauču", o Paryžiaus mokslų akademijos mokyti vyrai pavadino guma (iš lot. resina, reisnae - „derva"). Vietos gyventojai lateksą nuo seno naudojo impregnuoti audiniams, kuriais apsisaugodavo nuo lietaus.

Pasirodė, kad toks audinys ne šiaip sulaiko drėgmę - jis beveik 100 proc. neperšlampa. Atgabentas į Europą kaip užjūrio keistenybė, kaučiukas ne iškart buvo pritaikytas. Praėjo dešimtmečiai, kol buvo suvokta, kad tai - tikra indėnų brangenybė, ir, ko gera, gerokai vertingesnė už visą legendinio Eldorado auksą. Mat ši nauja medžiaga tapo žaliava nesuskaičiuojamai daugybei gaminių iš gumos: tarpinių, žarnų, padangų ir kamerų, izoliacinių medžiagų ir daug kitų, be kurių vargu ar būtų įmanoma technikos pažanga. Tačiau ir pačios gumos atradimas, ir gumos gamybos pramonės atsiradimas prasidėjo nuo... kaliošų. Tiksliau, nuo aktualios šlapių kojų problemos sprendimo.

Gumos atradimas ir kaliošų bumas

Natūraliu lateksu impregnuotas audinys turi rimtą trūkumą, tik iš dalies pažįstamą indėnams: įkaitęs saulėję toks audinys tampa lipnus, o šaltyje - priešingai, kietėja ir trūkinėja. O juk naujoji medžiaga iš užjūrio buvo įvertinta pirmiausia dėl plastiškumo, atsparumo lankstymui ir kitokiam mechaniniam poveikiui. Visu tuo nepasižymėjo tradicinės europietiškos vandeniui nepralaidžios medžiagos.

Vis dėlto 1791 m. anglas batsiuvys Samuelis Pilas (Samuel Peal) patentavo savo metodą gaminti audinius, impregnuotus terpentininiu kaučiuko tirpalu. Nors tai jo neišgelbėjo nuo bankroto, jo įsteigta firma „Peal & Co" vėliau suklestėjo. Matyt, maždaug tuo metu buvo pradėta bandyti apsaugoti avalynę savotiškais apmautais, pagamintais iš tokio audinio. Tačiau pripažinimo, tegu ir ne visiškai pelnyto, sulaukė tik žmogus, iš jo pagaminęs pirmąjį lietpaltį - škotas Čarlzas Makintošas (Charles Mackintosh, 1766-1843), kurio vardu ir yra vadinami apsiaustai nuo lietaus. Jis maišė kaučiuką su įvairias užpildais (suodžiais, aliejais, siera), bandydamas pakeisti jo fizines savybes. Jo bandymai buvo bergždi, bet labai svarbūs ateičiai, nes tose kančiose gimė būsimosios gumos receptas.

Ji buvo išrasta tik 1839 m., kai amerikietis tyrinėtojas Čarlzas Gudjeras (Charles Goodyear, 1800-1860), atsitiktinai atrado vulkanizacijos metodą - cheminį procesą, kurio metu sieros atomai sujungia kaučiuko molekulių grandines, paversdami jį elastinga ir atsparia medžiaga. Ir pasaulyje prasidėjo tikras gumuoto audinio ir guminės avalynės bumas.

Iš pradžių didžiausia kaliošų gamintoja buvo JAV - juos eksportavo į įvairias pasaulio šalis. Kainavo jie nepigiai ir iš pradžių juos nusipirkti galėdavo tik turtuoliai. Šiandien gali pasirodyti keista, bet būtent „ponams" kaliošų reikėjo kaip niekam kitam. Ir ne tiek todėl, kad reikėjo saugotis, kad nepermirktų jų brangūs batai, kiek todėl, kad jie nenorėdavo purvinais batais eiti į savo namus, išpurvindami parketą ir kilimus. „O mano kilimai - persiški!" - piktai aiškino profesorius Preobraženskis namo valdybos pirmininkui Švonderiui.

Beje, gana greitai buvo pradėta masinė kaliošų gamyba ir jie tapo prieinami visiems gyventojų sluoksniams. Tai tapo įmanoma dėl pačios jų gamybos technologijos. Tradicinę odinę arba „kiltinę" avalynę tuomet gamindavo daugiausiai pavieniai namudininkai. Net masinius kariškių užsakymus atlikdavo tie patys batsiuviai, surinkti apytamsiuose manufaktūrų cechuose. Taigi tokiu „verslu" tiesiog savo namuose galėjo verstis bet kuris nagingas žmogus, apmokytas patyrusio batsiuvio. O guminius kaliošus buvo įmanoma gaminti tik fabrike, kur stovėjo rimti įrengimai: mašinos gumos mišiniui gaminti, kalandrai jos lakštams formuoti, vulkanizavimo autoklavai, presai ir t.t. Nekalbant apie pagalbinius mechanizmus, su kuriais dirbantiesiems reikia techninio išsilavinimo.

Atsparumas vandeniui - ne vienintelis guminės avalynės pranašumas. Kaliošai šeimininkams „atitarnaudavo" 20 metų ir daugiau, kol guma pradėdavo trūkinėti. Prižiūrėti juos buvo labai lengva - nuplauti purvą. O kad atrodytų elegantiškiau, kaliošus buvo imta lakuoti - dengti plonu specialaus mišinio sluoksniu. Tada, XIX a. buvo atliekami bandymai gaminti ne tik juodus, kitokios spalvos kaliošus. Atsirado spalvota guma, iš kurios vėliau buvo pradėti gaminti žaislai, prekės sportui ir turizmui.

Kaliošų populiarumas augo kaip ant mielių, paprastiems žmonėms jie tapo pagrindiniu tuometinės mados akcentu. Visiškai neperšlampama guminė avalynė buvo itin paklausi tarp tų, kam tekdavo dirbti nuolatinės drėgmės sąlygomis - valstiečių, žvejų, kalnakasių, kurie audavosi praktiškus guminius ilgaaulius. Bet kaliošai buvo dėvimi ne tik drėgnu oru. Lengvi veltiniai arba medvilniniai aulinukai su juodais kaliošais tapo populiariausia darbininkų, pirklių ir samdomų darbuotojų avalyne, ir dar paradine.

Tačiau čia išryškėjo ir guminės avalynės trūkumai: ji ne tik nepraleisdavo drėgmės, bet ir jos neišleisdavo. Kadangi jie būdavo avimi nuo ryto iki vakaro, prakaitas likdavo viduje, o pati guma labai gerai praleisdavo (tiksliau, išleisdavo) šilumą. Tai buvo ypač pavojinga tiems, kas tokią avalynę audavosi „ant basos kojos", be autų ar šiltų puskojinių. Taip guminė avalynė ir pelnė prastą persišaldymo ir reumatizmo priežasties reputaciją. Galbūt todėl ji neprigijo kariuomenėje, nors vandens pilnuose apkasuose apie guminius aulinius svajojo daugelis kareivių Pirmojo pasaulinio karo metais. Per karą gumos gamyba smarkiai sumažėjo, užleisdama vietą daug reikalingesnėms automobilių padangoms, guminėms mašinų detalėms, dujokaukėms. Paprasti kaliošai tapo deficitu.

Galima sakyti, kad tai - nevertos dėmesio smulkmenos. Bet pamėginkime įsivaizduoti, kad avalynė, kaip ir anksčiau gaminama pagal mūsų protėvių technologijas, tik iš natūralių žaliavų. Mes ne tik vaikščiotume amžinai šlapiomis kojomis, bet ir vargiai galėtume tokią avalynę įpirkti - ji būtų baisiai brangi. Taigi vargingiau gyvenantiems tektų vaikščioti kaip senovėje - su vyžomis arba basomis!

Kaliošai - ne atgyvena!

XX a. 4-ojo deš. pabaigoje išradus sintetinį kaučiuką, gumos pritaikymo sritis gerokai išsiplėtė. Šiuolaikinę pramonę be jos sunku ir įsivaizduoti. O guminė avalynė visada buvo paklausi. Pavyzdžiui, suomių kompanija „Nokia" nuo 1923 m. iki 1988 m. specializavosi gaminti, be viso kito, ir gumos gaminius, tarp jų kaliošus ir botus. Sakoma, kad krizių laikotarpiais būtent jie padėjo išlikti firmai, kuri vėliau pelnė pasaulinę šlovę savo mobiliaisiais telefonais.

Paklausūs ne tik guminiai batai darbams kaime, sodininkams ar grybautojams: jau porą dešimtmečių botai yra tapę stilinga aprangos detale. Spalvingi, žaismingai raštuoti guminiai batai yra labai praktiška avalynė lyjant, su jais ne gėda vaikščioti ir mieste. O kaip gi kaliošai? Dabar, regis, seniai praėjusi kaliošų mada grįžta ir vėl. Galbūt tai visuotinio klimato atšilimo pasekmė?

Beje, Vakarų šalyse kaliošai niekada nebuvo pamiršti ir naudojami, kaip ir senais laikais, kaip pagrindinės avalynės apmautai. Brangios avalynės! Garsiausiose Europos miestų parduotuvėse šalia žinomų prekių ženklų batelių galima nusipirkti ir firminius kaliošus, kad prastu oru avalynė ir kojos būtų apsaugotos nuo vandens ir purvo. Nuo savo tolimų „protėvių" jie skiriasi, pirmiausia gerai apgalvotu šiuolaikiniu dizainu. Kai kuriuos galima palaikyti lengvais teniso bateliais, kiti idealiai dera prie bendro vaizdo avalynės, ant kurios yra maunami. Šiuolaikiniai kaliošai yra nepanašūs į kaimiškus juodus kaliošus, skirtus autis ant veltinių, jie yra grakštūs, žaismingi, spalvingi, pritaikyti dabartiniams batų modeliams -yra vasarinių kaliošų basutėms ir net aukštakulniams batams. Laikinai užmauti ant batų, kaliošai apsaugo juos nuo drėgmės, purvo, sniego, nubrozdinimų. Tiesa, jie gali kainuoti ne ką pigiau nei patys batai, užtat yra ne tik naudingi sveikatai ir praktiški, bet ir labai stilingi!