Kaip atsirado prietarai

Visažinė „Vikipedija" prietaro sąvoką aiškina taip: „Prietaras - maginis tikėjimas pranašiškais ženklais, nulemiančiais ateitį". Prietarai atsirado dėl to, kad kai kurių reiškinių nebuvo galima paaiškinti, pirmiausia pagal religinį mokymą. O apeiginiai papročiai yra būdingi bet kuriai visuomenei, tai yra tarsi supaprastintos formos religija. Laikantis savo protėvių tradicijų ir ritualų, imituojamas tam tikras garbinimas, tikėjimą Dievu pakeičia simbolizmas ir stabų garbinimas - juk tradicinių papročių ir ritualų laikymasis reikalauja tam tikrų apčiuopiamų objektų, pavyzdžiui, tikrų arba mistinių gyvų būtybių figūrėlių, talismanų, amuletų, žvakių, šventų paveikslėlių.

„Pašvęstieji" darosi ypatingas tatuiruotes, susigalvoja specialią aprangą, naudoja „magiškus" gestus. Krikščionybė ir jos Šventieji Raštai visa tai vertina vienareikšmiškai, ir ne tik Dešimtyje Įsakymų („Neturėk kitų dievų"), bet ir daugelyje kitų tekstų. Vienas iš garsiausių dabarties filosofų Liudvigas Vitgenšteinas (Ludwig Wittgenstein) teigė, kad religinis tikėjimas ir tikėjimas prietarais - visiškai skirtingos sąvokos. Pirmasis - pasitikėjimas Dievu, o antrasis - pagimdytas baimių ir yra pseudomokslo atmaina. Daugybės prietarų šaknys - pagonybėje. Tikėjimais namų ir miško dvasiomis ir kitokiomis keistomis būtybėmis buvo perduodamas iš lūpų į lūpas iš kartos į kartą

Žmonėms visais laikais buvo būdingas noras sužinoti savo ateitį ir gauti vienareikšmiškus atsakymus į įvairius buitinius klausimus. Pavyzdžiui, dėl darbų laukuose ir daržuose: kada geriau sodinti, sėti ir nuimti derlių? Kada lis? Kokie sunkumai ar pavojai gali tykoti keliautojo? Laikui bėgant susiformavo tikėjimas ženklais, kurie neva praneša apie vieną ar kitą įvykį. Pranašiški ženklai, susiję su orų prognozėmis ir būsimo derliaus perspektyvomis yra visiškai paaiškinami. Žemdirbiai stebėdavo gamtos dėsningumus, dangaus kūnų padėties pokyčius, orų pasikeitimus gerokai anksčiau negu atsirado šiuolaikinės meteorologijos stotys. Gautąsias žinias ir stebėjimų rezultatus žmonės sistemindavo ir apibendrindavo. Pavyzdžiui, tokį ženklą kaip „raudonas dangus saulei leidžiantis - rytoj bus vėjuota" visai galima paaiškinti atmosferos slėgio pokyčiais, o „jeigu uždegta balana traška ir lekia žiežirbos, bus dargana" galima paaiškinti didesne drėgme prieš lietų. Egzistavo ir ilgalaikės prognozės, iš kurių susiformavo žemdirbio kalendorius.

Taip pat yra ne vienas buitinis prietaras. Mes iki šiol manome, kad nukritus šaukštui, reikia laukti svečių. Bet daugeliu atvejų prietarai tapdavo elgesio taisyklių sąvadu, apsaugodami nuo ligų ir traumų, ir jie lemdavo elgesio taisykles. Pavyzdžiui, daugelis tautų labai pagarbiai elgdavosi su duona, todėl duonos likučių niekas neišmesdavo - sulesindavo paukščiams. Su tuo susiję prietarai buvo griežti: „Numetei duoną ant grindų - kitais metais badausi". O prietaras „nesisveikinti ir nieko neduoti per slenkstį" auklėjo - nemandagu laikyti svečią tarpdury. Taip pat populiarus prietaras „išbėrus druską - gresia barnis" yra visiškai logiškai paaiškinamas: balti kristalai kainuodavo brangiai, todėl visai tikėtina, kad galėjo tapti konflikto priežastimi. Užtat brangius svečius sutikti su duona ir druska reiškė parodyti svetingumą.

Bet kaip dėl regis, visiškai beprasmiškų patarimų kaip „Nusispjauk tris kartus per kairį petį", „Nevaikščiok po kopėčiomis", „Nešvilpauk namuose" ir panašiai? Kodėl, pavyzdžiui, mes iki šiol kam nors per pokalbį nusičiaudėjus juokais sakome: „Teisybę sakai". Kaip įsitvirtino toks prietaringas elgesys? Kodėl jis tiek prigijo, kad nebuvo pamirštas net dabartiniais, tokiais „apsišvietusiais" laikais? Įdomiausia, kad neretai pirminė daugelio prietarų, kuriais tikima ir šiandien, prasmė yra visiškai dingusi arba gerokai iškreipta, nes vien per paskutinįjį šimtmetį gyvenimas labai pasikeitė. Kai kada koks nors prietaras būdavo sugalvojamas siekiant naudos arba vaikams pagąsdinti. Juk žmogus yra taip sutvertas, kad jam yra neįmanoma paprastai pasakyti „negalima!" - būtinai patikrins. O štai pasakius, kas baisaus laukia - draudimas suveiks.

Laikui bėgant, priežastis būdavo pamirštama ir likdavo tik nežinia kaip atsiradęs prietaras.

Kiti prietarai ir išankstiniai nusistatymai gimdavo iš serijos atsitiktinių sutapimų. Niekam ne paslaptis, kad išgirdęs kokį nors naują teiginį, žmogus jį pritaiko sau. Psichikos ypatumai yra tokie, kad visus sutapimus su tuo, ką girdėjo, smegenys fiksuoja ir įsimena, o nesutapimus - atstumia. Galų gale klaidingas įvykių ryšys su spėjama baigtimi įsimenamas, įsitvirtina sąmonėje ir tampa gyvenimo taisykle. Visame pasaulyje žinomas amerikietis psichologas Frederikas Skineris (Frederic Skinner) šį teiginį patvirtino eksperimentais. Labai svarbu įsidėmėti svarbiausia: pasikartojantis veiksmas, kuris kelis kartus arba keliems žmonėms baigėsi sėkme - tai visai ne dėsningumas.

Visų prietarų pamatas - baimė. Nežinomybės baimė, nesėkmės, nemalonumų arba ligos baimė. Ir dar lengvų kelių ieškojimas. Žmogus niekada nepajėgia pakeisti aplinkybių, kartais jam tiesiog nepatinka tai, ką turėtų daryti. Nenorą priimti sau nepatogius sprendimus lengviau pateisinti prietarais. Žmogus labai mėgsta paprastus ir patogius sprendimus. Išvada tokia: prietarai, atsiradę stebint gamtos reiškinius - puiku, o su visais kitais reikia elgtis apdairiau. Protingas žmogus turi įjungti protą, kritinį mąstymą ir tik paskui kalbėti, juolab veikti. Visi tai supranta, tik dažnai - nedaro. Net ir išsilavinę, turtingi ir garsūs. Taip ir būna: „Jei ryte eidamas į darbą nebūčiau sutikęs moteriškės su tuščiu kibiru, o prieš tris mėnesius dar ir veidrodį sudaužiau..."

Liaudies išmintis buityje

Orų spėjimas pagal sąnarių skausmą

Senyvo amžiaus žmonės dažnai sako: „Laužo nugarą - bus lietaus" arba „Suka kelius - snigs". Ir tai - ne jų vaizduotės vaisius. Žmonės, sergantys artritu arba patyrę sąnarių traumas, labai jautriai reaguoja į orų pasikeitimus, mat atmosferos slėgio svyravimai gali sukelti skausmingą sąnarių ir raiščių pabrinkimą. Hipotonikai ir hipertonikai taip pat yra itin jautrūs sinoptikai.

Vištienos sriuba padeda pasveikti peršalus

Nors ir keista, bet tai yra tiesa. Vištienos sriuba ne tik sušildo, bet ir padeda kovoti su peršalimo ligomis. Joje esančios medžiagos aktyviai kovoja su liga ir laikinai apsaugo nuo kosulio ir čiaudulio. Reikia pasakyti, kad vištienos sultinio savybės keičiasi priklausomai nuo jo pagaminimo būdo.

Rytas už vakarą protingesnis

Šį priežodį ne kartą rasite liaudies pasakose, o ir mamos su močiutėmis tai dažnokai primena vaikams. Šio posakio teisingumą patvirtina ir mokslininkai. Norint priimti teisingą sprendimą, reikia blaiviai mąstyti, o tam padeda sveikas nakties miegas.

Buvo atliktas toks eksperimentas: vėlai vakare dalyviams siūloma išspręsti sunkų uždavinį. Tie, kas pasirinko užduotį atlikti ryte, 50 proc. dažniau pateikdavo teisingus atsakymus negu tie, kas darbo ėmėsi iškart. Taip pat yra pastebėta, kad dirbant nakties metu darbo našumas sumažėja 5 kartus.

Gyvūnai jaučia pavojų

Daug kam yra tekę girdėti arba net matyti, kaip prieš stichinę nelaimę katės ir šunys pradeda nervintis. Pasirodo, gyvūnai girdi ultrsgarsą, kurį skleidžia Žemė likus kelioms valandoms iki gamtos kataklizmo. Taip pat jie letenėlėmis jaučia Žemės plutos virpesius. Seismiškai aktyvių zonų gyventojams mokslininkai rekomenduoja namuose laikyti gyvūnų ir įdėmiai stebėti jų elgesį. Jeigu augintinis be akivaizdžios priežasties nerimauja ir elgiasi nenatūraliai, verta pasirūpinti ir savo saugumu.

Nevalgykite kramtomosios gumos

Manoma, kad skrandis nevirškina kramtomosios gumos, taigi ji jame lieka, be to, gali užkimšti virškinamąjį traktą, o tai baigtųsi mirtimi. Kiek tame yra tiesos? Išties, skrandis gumą virškina labai sunkiai, ir ją dažnai nuryjant viskas gali baigtis labai liūdnai. Psichiatrijoje yra terminas „Rapunzel sindromas": esant šiam psichikos sutrikimui, žmonės ryja savo plaukus, o jie kaupiasi ir taip pat užkemša skrandį ir žarnyną, juos tenka šalinti operuojant.

Norite, kad gimtų berniukas? Valgykite bananų!

Skamba neįtikėtinai, bet faktas yra faktas: jeigu pirmaisiais nėštumo mėnesiais moteris valgys daug bananų, tikimybė, kad gims berniukas, yra 58 proc. didesnė. Logiškai šio fakto nepaaiškinsi. Bet eksperimentai buvo atliekami ne kartą, ir jų rezultatas būdavo toks pats.