1 nuotr.Pirštų atspaudai - ne tik papiliarinių linijų raštas. Šiandien iš pirštų atspaudų apie nusikaltėlį galima sužinoti viską: jo lytį, amžių, žalingus įpročius ir net mėgstamą skutimosi gelį.
Įgimti įrodymai
Kad ir kas būtų paslaptingas nusikaltėlis, kad ir kada pasireiškė jo polinkis nusikalsti, jo pirštų atspaudai pradėjo formuotis jam dar būnant motinos pilve, 3-4 vaisiaus vystymosi mėnesį. Tuo laikotarpiu vidurinysis jungiamasis odos sluoksnis, derma, auga greičiau negu jį supantys audiniai, ir sudaro klosteles. Pjūvyje jos primena spenelius (lot. papilla - spenelis), įsiterpiančius į epidermį ir net siekiančias paviršinį epidermio sluoksnį.
Atsitiktiniai smūgiai į gimdos sieneles, bambagyslę ir savo kūno dalis toms klostelėms suteikia unikalų raštą, o vėliau augant epidermiui jis yra užfiksuojamas. Tai vieninteliai gyvenime prisilietimai, paliekantys pėdsaką ant pirštų: šeštą nėštumo mėnesį jau galima įžvelgti papiliarinių linijų raštus, kuriuos žmogus turės visą gyvenimą.
Vidinės audinių klostės didina įvairių odos sluoksnių kontakto plotą, dėl to intensyviau vyksta medžiagų apykaita. Prakaito liaukų latakai vingiuoja tarp gūbrelių ir iškyla į paviršių, atkartodami klostytą dermos piešinį. Todėl jis nedingsta ir po sužalojimo, jeigu tik nepalietė vidinių odos sluoksnių. Epidermio linijos didina jo taktilinį jautrumą, šimtus kartų sustiprindamos silpnas piršto vibracijas jam slenkant šiurkščiu paviršiumi. O sekliams toks pėdsakas - vertingas įkaltis.
Patikimi įrodymai
Kad papiliarinis raštas yra unikalus ir gali patikimai padėti identifikuoti asmenybę, buvo įsivaizduojama jau nuo gana senų laikų, ir kai kurie valdovai dokumentus patvirtindavo piršto arba delno atspaudu. Bet XIX a., kai atsirado daktiloskopija, policininkams prireikė svaresnių įrodymų, kad papiliarinis piešinys nesikartoja ir tinka nustatyti bet kurios įtartinos asmenybės tapatybei.
Tai pagrįsti pavyko Frensiui Galtonui (Francis Galton), Čarlzo Darvino (Charles Darwin) pusbroliui ir bendraminčiui. F.Galtonas sukaupė didžiulę kartoteką ir neaptiko nė vieno pasikartojančio atspaudo, išskyrė pagrindinius papiliarinių raštų bruožus ir paskaičiavo, kad jų sutapimo tikimybė yra visiškai menka.
Išties, per pusantro amžiaus kriminalistai nesusidūrė su dviem žmonėmis su identiškais pirštų atspaudais, o juk pavyzdžių jiems niekada netrūko. Policijos kartotekos yra tokios didelės, kad paieškoms jose buvo sukurti specialūs metodai, visus piešinius priskiriantys vienai ar kitai grupei, priklausomai nuo tam tikrų detalių.
Paplitus kompiuteriams ir elektroninėms duomenų bazėms tokių formulių poreikis dingo. Dabar įtartiną pirštų atspaudą galima užfiksuoti per keletą minučių ir įrodyti, kad jis - nusikaltėlio. O jei šis saikstosi, kad paliko juos jau po žmogžudystės, aptikęs kūną? Aklavietė?
Nusikaltėlio sudėtis
Laimė, papiliarinių linijų raštas - tai net ne pusė informacijos, kurią iš atspaudo sugeba gauti kriminalistai. Juk pėdsakai, palikti prakaito liaukų išskyrų - tai vandens tirpalas, prisotintas druskų, lipidų ir baltymų. Šių medžiagų sąrašas - toks pat individualus, kaip ir raštas ant piršto. Su jautriais instrumentais yra įmanoma nustatyti jų mažiausius kiekius.
„Taikant klasikinius analizės metodus, visa ši informacija yra prarandama", - sako Londono Imperatoriškojo koledžo profesorius S.Kazarianas.
Prieš keletą metų mokslininkas pristatė naują naują pirštų atspaudų tyrimo metodą, grindžiamą vidinio atspindžio spektroskopija. Prof. S.Kazariano komanda išmoko skenuoti pirštų paliktus pėdsakus ir nustatyti atspaudo spektro sudėtį, t.y. gauti išsamias „chemines nuotraukas".
„Naujame policijos žinyne, kurį išleido Dž.Britanijos vidaus reikalų ministerija, mūsų metodas pristatomas tarp pažangių technologijų pirštų paliktiems pėdsakams rinkti ir analizuoti", - sako S.Kazarianas. Išties, toks „cheminis atspaudas" - ne tik papiliarinių linijų piešinys, bet ir įtariamojo portretas.
Narkotikų ir alkoholio metabolizmo produktai, kotininas - nikotino skilimo produktas, išduodantis rūkalių, vaistų ir antidepresantų, prezervatyvo lubrikanto, skutimosi gelio (kai kada iki konkrečios rūšies) pėdsakai - visa tai galima nustatyti jau šiandien. Pagal lipidų likučius galima atkurti net seną ir nusitrynusį atspaudą arba atskirti vieną nuo kito keletą, esančių vienas ant kito.
