3 nuotr.Romanas „Grafas Montekristas" iki šiol yra visame pasaulyje nepaprastai populiari knyga, kurioje didysis Aleksandras Diuma (Alexandre Dumas) būdingu stiliumi pasakoja kvapą gniaužiančią draugystės ir keršto, žmogaus orumo ir nuodėmių istoriją. Tai ne šiaip literatūros klasika - knygos siužetas nepaprastai intriguoja, todėl nekeista, kad ši istorija buvo daugybę kartų ekranizuota. Daugelis žino, kad A.Diuma retai ką nors išsigalvodavo, todėl ir ši aistringos meilės, niekšingo šmeižto, draugų išdavystės ir žiauraus keršto istorija - visai ne vaizduotės vaisius. Grafas ne tik turėjo realų prototipą - šio žmogaus gyvenimo istorija yra vos ne įdomesnė negu knyga.
Nimo batsiuvys
Realus žmogus, knygos herojaus Edmono Danteso prototipas, buvo vardu Fransua Pjeras Piko (Francois Pierre Picaud). Pjeras Piko buvo paprastas batsiuvys. Jis gimė ir gyveno Prancūzijos Nimo mieste. Jį pamilo Margarita Vigoru (Marguerite Vigoroux), kuri buvo ne tik nepaprastai graži, bet ir turtinga. Jaunuoliai susižadėjo ir ruošėsi vestuvėms. Tokia laimė negalėjo nekelti pavydo. Taip ir nutiko.
P.Piko turėjo keturis draugus. Vienas iš bičiulių ne tik pavydėjo laimės draugui batsiuviui, bet ir slapčia buvo įsimylėjęs jo sužadėtinę. Matjė Lupianas (Mathieu Loupian) suko galvą, kaip išardyti draugo vestuves. Kartą jis su dviem kitais P.Piko draugais sėdėjo smuklėje ir, gerokai išgėręs, išliejo jiems širdį. Šie netruko duoti „gerą" patarimą: melagingai įskųsti Pjerą, kad šis yra anglų šnipas, dirbantis rojalistams. Ketvirtasis draugas Antuanas Aliu (Antoine Allut), sužinojo apie sąmokslą, bet draugo neįspėjo.
Toliau viskas vyko kaip romane: vestuvių dieną P.Piko buvo suimtas ir įmestas į kalėjimą, o viskas buvo laikoma griežčiausioje paslaptyje. Ilgus 7 metus jis praleido Alpėse esančioje Fenestrelio tvirtovėje (dabar Pjemontas, Italija), net nežinodamas, už ką nukentėjo. Tik po trejų metų jam buvo atskleista jo bylos paslaptis. Kalėjime jis, nežinodamas ko griebtis, prasikasė nedidelį tunelį į kaimyninę kamerą, kurioje kalėjo italas kunigas, tėvas Toris. Kaliniai susidraugavo. Po metų tėvas Toris mirtinai susirgo ir prieš mirtį papasakojo P.Piko apie lobį, kurį paslėpė Milane.
Žiaurus kerštas
Iš tvirtovės kalinys nepabėgo, kaip aprašė A.Diuma: 1814 m. žlugo imperijos vyriausybė ir Pjeras Piko buvo išleistas į laisvę. Kalėjime susenęs ir įskaudintas žmogus, kurį kančios išties taip pakeitė, kad tapo beveik neatpažįstamas, patraukė ieškoti palikimo, o paskui į Paryžių. Ten beveik 10 metų P.Piko daugiau negalėjo galvoti apie nieką, išskyrus kerštą. Jo širdyje niekam neliko jokių gerų jausmų.
Iš pradžių Pjeras gimtajame Nime susirado minėtąjį A.Aliu, kuris viską žinojo, bet nutylėjo. Mainais už informaciją P.Piko jam padovanojo didžiulį deimantą iš italo prelato lobio. Šis jam smulkiai papasakojo apie seną niekšybę, kurioje dalyvavo vadinamieji draugai.
Kai Pjeras buvo suimtas, Margarita ilgai sielvartavo ir tikėjosi, kad jis grįš, bet po dvejų metų vis dėlto ištekėjo už M.Lupiano. Šis už žmonos pinigus įsigijo nedidelę kavinę ir dabar gyveno nematydamas vargo.
Toliau viskas vyko beveik taip pat kaip romane, tik daug niūriau ir žiauriau - istorija labiau primena kokį nors žiaurų Holivudo trilerį, o ne nuotykių romaną. Pirmąjį P.Piko nužudė buvusi bičiulį pavarde Šobaras - tiesiog netikėtai jį užklupo ir įsmeigė į širdį durklą. Antrąjį - nunuodijo.
Žiauriausiai jis atkeršijo pagrindiniam savo kančių kaltininkui M.Lupianui. Pirmiausia nusiuntė pas M.Lupiano dukterį užkietėjusį nusikaltėlį, kuris apsimetė turtingu aristokratu ir suvedžiojo merginą, žadėdamas ją vesti. Vestuvių išvakarėse paaiškėjo, kad jis ne markizas, o pabėgęs katorgininkas. Paskui M.Lupiano restoranas buvo padegtas ir sudegė iki pamatų. M.Lupiano sūnus buvo įtrauktas į vagių gaują, suimtas ir nuteistas 20 metų kalėti. Margarita iš sielvarto mirė, o pats M.Lupianas taip pat buvo nužudytas.
Po visų šių baisių įvykių A.Aliu, susiprotėjęs, kad tai yra P.Piko kerštas, jį pagrobė ir pareikalavo atiduoti likusias brangenybes. Kankindamas buvusį draugą persistengė, Pjeras buvo mirtinai sužeistas. Į rūsį, kur piktadarys laikė belaisvį, įsiveržė policija, A.Aliu spėjo pabėgti į Londoną. 1828 m. A.Aliu prieš mirtį nutarė palengvinti sąžinę ir per išpažintį viską papasakojo kunigui. Kunigas šią istoriją užrašė, patvirtino ją mirštančio A.Aliu parašu ir išsiuntė į Prancūziją. Po keleto metų istorikas Žakas Pešė (Jacques Peuchet) rado šį dokumentą Paryžiaus policijos archyvuose ir paskelbė jį savo straipsnyje „Deimantas ir kerštas".
A.Diuma įkvėpimo šaltinis
Ž.Pešė knyga „Prisiminimai iš Paryžiaus policijos archyvų" pasirodė 1838 m. Aleksandras Diuma aptiko šią istoriją ir jos įkvėptas parašė „Grafą Montekristą". Rašytojas pirminį šaltinį paminėjo brošiūroje „Pjeras Piko: šiuolaikinė istorija", kuri buvo išleistas kaip romano priedas.
Reikia pasakyti, kad šiuolaikiniai istorikai abejoja šios istorijos tikrumu: net atmetus jos fantastiškumą (gyvenime būna dar ne to!), niekur nėra jokių raštiškų liudijimų apie žmogų, vardu Pjeras Piko. Pasakojimas, kurį A.Diuma laikė gryna tiesa, gali būti tik Žako Pešė prasimanytas, kad suteiktų policijos archyvams daugiau romantikos. Bet patikrinti šios hipotezės niekaip neįmanoma: archyvai 1871 m. visiškai sudegė.
Kai kurie tyrinėtojai kelia versiją, kad istorijos autorius yra visai ne pats Ž.Pešė, o prancūzų rašytojas Etjenas Leonas de Lamot-Langonas (Etienne Leon de Lamothe-Langon), pagarsėjęs gausiais apokrifiniais (parašytais istorinių asmenybių vardu) memuarais. Tokiu atveju tai būtų labai nepatikimas istorinis šaltinis. Tiesos tikriausiai niekas nesužinos. O nemirtingas A.Diuma romanas ir toliau žavės ir jaunuosius, ir suaugusiuosius skaitytojus.
