Auksas, kaip nė viena kita medžiaga, žmoniją žavi tūkstant-mečius. Auksas suteikia saugumo jausmą, simbolizuoja turtą ir galią. Ant aukso valdovai kūrė imperijas, jo medžioklė žmones versdavo nuveikti neįveikiama. Auksas buvo ir yra vertinamas visose kultūrose, jis yra globalinis turtas, medžiaga kurti legendoms: apie neapsakomai turtingą šalį Eldoradą, apie Gralį ir Aukso veršį, apie argonautus, ieškojusius Aukso vilnos.
Auksas yra žmonijos mitas, iš kurio iki šiol pelnosi lošėjai ir spekuliantai, prekeiviai, bankininkai, aukso gavybos koncernų vadybininkai ir skurdžiausieji iš skurdžiausiųjų, ieškantys jo Brazilijos džiunglėse, Mongolijos stepėse ir Gerosios Vilties kyšulyje. Auksas yra prakeiktas: dėl aukso generolai skelbė karus, o užkariautojai naikino tautas. Dar Kristupas Kolumbas, atradęs Naująjį pasaulį, dėl tauriojo metalo žudė indėnus. Vos po kelerių metų konkistadoras Hernando Cortezas dėl jo naikino actekus. „Atvežkit man aukso, - sakė jo karalius, - būkit humaniški, kiek įmanoma, bet atvežkit man aukso bet kokia kaina“. Dėl aukso šiandien kovojama aukso kasyklose ir dėl jo vis dar žūstama: 4000 m gylyje po Pietų Afrikos savana, ledinėse aukštumose tarp Andų ledynų, moskitų pilnose duobėse prie Amazonės. Dėl aukso žmonės išvejami iš namų, kankinami, nuodijami. Dėl aukso avantiūristai ir praradusieji viltį rizikuoja gyvybe. Nelegalai prasiskverbia į šachtas, kurių gylis kartais siekia apie 4 km, jie turi ginklų, kartais net granatų, pačių pasigamintų iš skardinių, sprogmenų ir plieno gabaliukų, jie užima štolnes, išvaro darbininkus ir grobia auksą. Kai kurie tamsiose, troškiose kasyklose pasilieka net metus, kai kurie atsigabena drauges. Jie ten valgo, miega, dirba. Ir ten miršta. Praėjusiais metais Pietų Afrikoje žuvo 113 aukso ieškotojų, ir tai tik legalių, didžiųjų kasyklų darbininkų.
Vertinamas auksas buvo visada, nes jo yra nedaug. 70 proc. visų aukso atsargų yra vietovėse, kuriose žmogaus gyvybė yra verta gerokai mažiau, nei mokama už Trojos unciją. Didžiosios aukso gyslos visame pasaulyje yra seniai išsemtos. Aukso dar yra daug, bet tik sunkiai pasiekiamo, slypinčio kietose uolienose. Jo gavyba yra ekologinė katastrofa. Rūdai išgauti žemėje reikia iškasti karjerus, kurie yra tokie dideli, kad matomi iš kosmoso. Paskui, vienai uncijai aukso išgauti, reikia perdirbti 20 tonų, o kartais ir 100 tonų uolienų. Vienos uncijos pakanka dviem poroms vestuvinių žiedų. Ant skaldos pilami didžiuliai kiekiai nepaprastai nuodingo cianido tirpalo, kuris išplauna auksą ir apnuodija visas apylinkes. Koncernų pelnas keliauja į turtingas pramonines valstybes, nuodai ir nuobirynas lieka trečiajame pasaulyje. Už turtuolių žiedus moka vargšai.
O aukso kaina nuo seno buvo konjunktūros pasaulyje barometras. Jei padėtis yra stabili, ji lieka nuosaiki, jei gresia sukrėtimai, ji auga. Neseniai peržengta rekordinė 1000 dolerių už Trojos unciją riba yra turto praradimo, baimės ir mažėjančio pasitikėjimo bankais ir valiutomis įrodymas. Visi sutaria: dabartinė pasaulio finansų rinkų krizė yra rimta. Kainoms kylant, susinervinę investuotojai prisimena auksą, todėl kiekvienas finansų rinkų sukrėtimas yra gera žinia visiems aukso pardavėjams.
Vien tik auksas valdo mus
Pinigai keitėsi, o auksas buvo visada. Jis nuo seno simbolizuoja amžiną gerovę, ypatingumą ir tobulumą. Aukso istorija prasideda karaliaus Aliato laikais, valdžiusio Lydiją, esančią dabartinės Turkijos teritorijoje, turtingą vertingų iškasenų. VI a. pr. m. e. šis valdovas pirmasis nukaldino monetas. Metalo gabalėliai dar nebuvo taisyklingo apskritimo formos ir ne visiškai gryno aukso, tačiau tapo universalia mokėjimo priemone. Pirmą kartą žmonės galėjo pasinaudoti aukso pranašumais: jo vertė yra stabili, nesunku išlaikyti jo gaminių vienodą kokybę, jį lengva transportuoti, jis negenda. Ką jau kalbėti apie neprilygstamą spindesį, kuriuo nepasižymi nė vienas kitas metalas. Auksas yra ypatinga medžiaga: sunki, lygi ir labai didelio tankio, kartu minkšta ir plastiška: iš vieno gramo galima lengvai ištempti 3000 m ilgio giją arba nukaldinti plonytėlaitį pusės kv. m ploto lapą. Šis metalas nedyla ir yra atsparus bet kokiai tinktūrai, išskyrus karališkąjį vandenį (druskos ir azoto rūgščių mišinį). Jis gali šimtmečius išgulėti jūros dugne. O ten aukso slūgso daug. Daugybė sunkiai prikrautų karavelių nuskendo per audras ar buvo nuskandintos piratų. O šiandien nuskendę laivai tyrinėjami mag-netometrais, įtaisytais mažose torpedose, taip pat vadinamaisiais „Sub-Bottom-Profiler“, kurie pagrobtą auksą mato net po nuosėdomis, nugulusiomis per šimt-mečius. Pasaulyje yra dešimtys firmų, kurios naujausia technika apginkluotais laivais vieną po kito iš jūros dugno iškelia aukso lobius. Iki šiol didžiausią 1989 m. iš Atlanto dugno, 2000 m gylio, iškėlė amerikietis Tomis Tomsonas. Garlavio „Central America“, nuskendusio per uraganą aukso karštinės laikais Kalifornijoje, auksas buvo vertas milijardo dolerių. Kitas lobis, ko gero, bus dar didesnis: firma „Odyssey marine Explorations“ iš Floridos nustatė britų karo laivo „Sussex“ , nuskendusio 1694 m., koordinates. Jo triumuose buvo sukrauta didžioji dalis Anglijos aukso atsargų. Ekspertai mano, kad „Sussex“ lobis bus vertas gerokai daugiau nei milijardo eurų.
Auksas yra amžinas
Beveik visas kada nors išgautas auksas kur nors pasaulyje fiziškai egzistuoja ir kada nors tikriausiai vėl bus įtrauktas į visuotinį apytakos ratą. Nuo žmonijos gyvavimo pradžios iš žemės jo buvo iškasta ir perdirbta daugiau kaip 150 000 tonų. Neįtikėtina, bet šis kiekis yra visiškai įsivaizduojamas: išgautas auksas atitinka kubą, kurio kraštinės ilgis yra 20 m, t. y. ne didesnį už daugiabutį namą. Aukso cirkuliacija nenutrūksta. Teoriškai yra visai įmanoma, nors praktiškai sunkiai tikėtina, kad grandinėlės juvelyrinės parduotuvės vitrinoje auksas kada nors buvo tarp daiktų, įdėtų į kurio nors Egipto faraono kapą. Kai 1848 m. dailidė Džeimsas Maršalas netoli Sakramento atrado pirmąjį žibantį luitą, kilo analogų neturintis visuotinis judėjimas. Paskui jį į Kaliforniją pradėjo plūsti dešimtys tūkstančių laimės ieškotojų, po to jie patraukė į Aliaską. Po trejų metų aukso karštinė pasikartojo Australijoje. XIX a. viduryje galutinai baigėsi laikas, kai taurusis metalas priklausė vien valdovams ir šventiesiems. Stojo metas, kai iš Didžiosios Britanijos pasaulyje paplito aukso standartas. Anglijos bankas išleisdavo tik visiškai arba iš dalies auksu padengtus banknotus. Šio principo pradžia siekia Viduramžius: auksakaliai už mokestį saugodavo klientų auksą ir išduodavo jiems raštelius - popierinius mokėjimo pasižadėjimus. Atėjo laikas, kai piliečiai pradėjo mokėti tik šiais kvitais, auksakaliai tapo bankininkais. Nuo tada kiekvienos valiutos vertę pradėta apibrėžti pastoviu aukso kiekiu. Ant dolerio banknotų buvo išspausdintas banko pažadas bet kada išmokėti banknoto vertę auksu. Apie šimtmetį jis liko tvirčiausia pasaulio valiuta. Paskui Pirmasis pasaulinis karas išardė senąsias struktūras. Karą reikėjo finansuoti, valstybės paleido spausdinimo mašinas ir atskyrė valiutas nuo aukso. Per Antrąjį pasaulinį karą šis infliacijos procesas pasikartojo. Karui baigiantis, 1944 m. vasarą, buvo nuspręsta JAV valiutą vėl susieti su auksu: 35 dol. už vieną unciją. Pagal tai turėjo būti nustatyta kitų valiutų vertė. Sistemą sužlugdė dar vienas karinis konfliktas - Vietnamo karas. Nuo tada popierinių pinigų vertė visiškai priklauso nuo piliečių pasitikėjimo savo šalių centriniais bankais.
Šiandien pasaulinėje aukso rinkoje papuošalai yra dominuojantis veiksnys, trys ketvirtadaliai kasmet sunaudojamų 3600 tonų aukso panaudojami papuošalams gaminti - naujieji Rusijos, Azijos ir Indijos turtuoliai nori parodyti savo pinigus. Tik apie 13 proc. sulydoma į luitus arba panaudojami monetoms kaldinti. Likusioji dalis perdirbama pramonėje, pavyzdžiui, elektronikos komponentams. Daugiausia aukso išgaunama kasyklose, apie 2500 tonų per metus, iš jų apie 500 t iškasa smulkieji aukso kasėjai. Apie 900 tonų sudaro perdirbtas papuošalų ir elektronikos laužo auksas.
Parengta pagal dienraščio „Vakaro žinios“ priedą „Geras!“
