Garsių knygų paslaptys

Jei manote, kad detektyvų skaitymas - nenaudingas užsiėmimas, Agatos Kristi (Agatha Christie) apysaka „Vila „Baltasis žirgas“ gali būti įrodymas, kad yra ne taip. Pavojingo nuodo talio poveikio aprašymas kūrinyje ne kartą gelbėjo žmonėms gyvybes. 1977 m. į vieną Londono ligoninę buvo atvežta mergaitė, susirgusi paslaptinga liga. Viena medicinos seselė, perskaičiusi šią A.Kristi knygą, suprato, kad tai yra tipiškas apsinuodijimo taliu atvejis. Mergaitė buvo išgelbėta.

Romano „451 Farenheito“ pavadinimas buvo pasirinktas todėl, kad neva šioje temperatūroje popierius savaime užsidega. Iš tiesų popierius užsidega truputį aukštesnėje kaip 450 laipsnių pagal Celsijų temperatūroje. Knygos autorius R.Bredberis (R.Bradbury) prisipažino, kad rinkdamasis pavadinimą jis konsultavosi su specialistu iš priešgaisrinės tarnybos, šis ir supainiojo temperatūrų skales.

Pirmasis „Hamletą“ į rusų kalbą išvertė rašytojas Aleksandras Sumarokovas ir pavadino „Omletas, Danijos princas“.

Garsioji formulė „Dukart du yra penki“, kurią ne kartą mini Džordžas Orvelas (George Orwell) romane-antiutopijoje „1984“, jam atėjo į galvą išgirdus sovietų šūkį „Penkmetį - per ketverius metus!“.

1965 m. JAV buvo pirmą kartą išleistas Dž.R.Tolkino (J.R.Tolkien) „Hobitas“ minkštu viršeliu. Knygos iliustratorė Barbara Remington visiškai neskaitė teksto, todėl ant knygos viršelio atsirado liūtas, du stručiai ir neregėti medžiai su rožiniais vaisiais.

Rašytojo Valentino Katajevo anūkė pasakojo, kaip jos draugei mokykloje reikėjo parašyti rašinėlį apie tai, ką V.Katajevas norėjo pasakyti kurdamas Vanios paveikslą apysakoje „Pulko sūnus“. Draugė atėjo pas Katajevus ir paklausė apie tai paties rašytojo, o paskui jo žodžiais rėmėsi savo rašinyje. Už rašinį gavo trejetą su minusu ir komentarą, kad V.Katajevas turėjo omeny visai ką kita.

XIX a. aktorės atsisakydavo vaidinti Sofją A.Gribojedovo pjesėje „Vargas dėl proto“, sakydamos: „Aš padori moteris ir pornografinėse scenose nevaidinu!“ Tokia scena, jų manymu, buvo naktinis pokalbis su Molčalinu, kuris dar nebuvo herojės vyras.

Savo pirmąją knygą „Haris Poteris ir Išminties akmuo“ Džoana Rouling (Joanne Rowling) užbaigė 1995 m. Literatūros agentas, kuris sutiko ją pristatyti, siuntė rankraštį į 12 leidyklų, bet nė viena jo nepriėmė. Tik po metų rankraštį pavyko įsiūlyti mažai Londono leidyklai, nors jos vyriausiasis redaktorius buvo įsitikinęs, kad Dž.Rouling iš vaikiškų knygų daug neuždirbs.

Viktoras Hugo (Victor Hugo) 1862 m. atostogaudamas panoro sužinoti, kaip skaitytojai vertina jo ką tik išleistą romaną „Vargdieniai“, ir savo leidėjui pasiuntė telegramą su vienu simboliu: „?“ Šis atsiuntė atsakymą: „!“ Tikriausiai tai buvo pats trumpiausias susirašinėjimas per visą istoriją.

Garsiojoje dainoje iš R.Stivensono (R.Stevenson) romano „Lobių sala“ yra žodžiai: „Penkiolika vyrų ant numirėlio skrynios. Jo-ho-ho, ir butelis romo!“ Logiška manyti, kad „Jo-ho-ho“ - tai piratų kvatojimas, bet taip nėra. Tokį šūksnį anglų jūrininkai naudodavo, kai jiems reikėdavo visiems kartu dėti pastangas atliekant kokį nors darbą, - panašiai sakytume: „Viens, du, opa!“

Jamaikoje stebėdamas paukščius, Janas Flemingas (Ian Fleming) susipažino su ornitologo, vardu Džeimsas Bondas, knyga. Šis vardas jam pasirodė labai tinkamas būsimo romano „Kazino „Royale“ herojui - trumpas, neromantiškas ir visiškai įprastas. Šis faktas yra įamžintas filme „Pasveikink mirtį kitą dieną“, kai Džeimsas Bondas, apsimetęs ornitologu, prasiskverbia į Kubą, su savimi turėdamas tikrojo Džeimso Bondo knygą.

Markas Tvenas (Mark Twain) tvirtino, kad jo knyga „Tomo Sojerio nuotykiai“ buvo pirmasis literatūros kūrinys, kurio rankraštis buvo atspausdintas rašomąja mašinėle. Tačiau tyrinėtojai teigia, kad pirmoji tokia knyga yra jo paties „Gyvenimas prie Misisipės“.

„Tūkstančio ir vienos nakties pasakose“ Aladinas iš pradžių buvo kinas.

1838 m. Edgaro Po (Edgar Poe) kūrinyje „Apysaka apie Arturo Gordono Pimo nuotykius“ yra epizodas, kai laivas patenka į audrą ir keturi jūreiviai išsigelbėja ant plausto. Neturėdami maisto, jie pasiryžta suvalgyti vieną iš jų, mesdami burtus. Ta auka tampa Ričardas Parkeris. 1884 m. nuskendo tikra jachta ir taip pat laivelyje išsigelbėjo keturi žmonės. Kažin ar jie skaitė tą apsakymą, bet galop suvalgė jungą, kuris vadinosi Ričardas Parkeris.

Levas Tolstojus skeptiškai vertino savo romaną „Karas ir taika“. 1871 m. sausį jis parašė Afanasijui Fetui laišką: „Koks esu laimingas... kad daugiau niekada nebereikės rašyti tokių ištęstų niekų kaip „Karas“.

Džeinė Ostin (Jane Austen) pradėjo rašyti romaną „Puikybė ir prietarai“, kai jai sukako 21 metai. Leidėjai rankraščio nepriėmė ir jis stalčiuje pragulėjo daugiau kaip 15 metų. Tik po to, kai didelės sėkmės sulaukė jos romanas „Protas ir jausmai“, pasirodęs 1811 m., Dž.Ostin galop išleido ir savo pirmąjį kūrinį.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“