Garsių gyvūnų - dailininkų istorijos

1954 m. jauna šimpanzė vardu Kongo sukėlė furorą, kai vadovaujama zoologo Desmondo Moriso (Desmond Morris) nutapė savo pirmąjį paveikslą. Beždžionės dailininkės kūrinys buvo eksponuojamas Britų šiuolaikinio meno institute. Mūsų dienomis daugelis zoologijos sodų gyventojų turi visas galimybes atskleisti savo talentus.

Prižiūrėtojai savo globotiniams specialiai siūlo popieriaus ir nenuodingų maisto dažų, kad paįvairintų jų gyvenimą nelaisvėje. Gyvūnų intelekto stimuliavimas gali daryti stebuklus, ir visiškai nesvarbu, ar tai kanopinių šeimos atstovas, ar į žmogų panašus primatas.

Šedevrą nutapė uodega

1910 m. nepriklausomų Paryžiaus dailininkų salone buvo išstatytas paveikslas „Saulėlydis prie Adrijos", nutapytas ryškiais, laisvais potėpiais. Buvo nurodyta, kad jo autorius - kažkoks Joachimas Boronalis. Kritikai gerai įvertino drobę, o paskui sužinojo, kad tikrasis paveikslo autorius yra asiliukas Lolo, raudoną saulėlydį nutapęs teptuku, pririštu prie jo uodegos.

Joachimas Boronalis niekada neegzistavo, o pavardė yra žodžio „asilas" anagrama (aliboron). Istorija tokia: pasišaipyti iš menininkų bendruomenės nutarė rašytojas Rolanas Dorželesas (Roland Dorgeles). Asilą jis pasiskolino iš draugo, kabareto savininko. R.Dorželesas paruošė drobę, pririšo teptuką prie Lolo uodegos ir pavaišino jį šviežiomis morkomis. Asiliukas pradėjo džiaugsmingai mostaguoti uodega, netyčia sukurdamas meno kūrinį.

„Saulėlydžio prie Adrijos" paslaptis vienus tapybos žinovus pralinksmino, kitus įžeidė. R.Dorželesas paskubėjo pareikšti, kad paveikslas - drąsus eksperimentas, simbolizuojantis dailininko grįžimą prie gamtos. „Jeigu mes norime, kad menas jungtųsi su natūraliais procesais, kas gali būti natūraliau, kaip visiškai atsisakyti dailininko žmogaus ir leisti kurti laukiniam gyvūnui?", - klausė jis.

Tolesnis asiliuko Lolo gyvenimas susiklostė sėkmingai. Paryžiuje ilgaausis dailininkas maudėsi šlovės spinduliuose, o paskui išvyko baigti savo dienų erdvioje fermoje Normandijoje. Lolo paveikslą aukcione nupirko skulptorius Andrė Majo, o gautieji pinigai buvo panaudoti vaikams našlaičiams paremti.

Lolo kūrinys nedingo tarp kitų to meto paveikslų. 2016 m. „Saulėlydis prie Adrijos" buvo eksponuojamas Paryžiaus Grand Palais kultūros centre, kur išdidžiai kabojo šalia Rembranto šedevrų.

Letenos - ne kliūtis

1954 m. Londono zoologijos sodo darbuotojai nutarė atlikti eksperimentą. Į jaunos šimpanzės Kongo voljerą pakviestas zoologas ir dailininkas Desmondas Morisas gyvūnui padavė pieštuką ir priešais padėjo švarų popieriaus lapą. Iš pradžių Kongo nubrėžė vieną liniją ir sustingo, nežinodama, ką daryti toliau. Paskui, truputį pagalvojusi, ėmė piešti drąsiau.

Netrukus Morisas pradėjo šimpanzei nešti teptukus, kurie Kongo sudomino dar labiau. Beždžionės darbai buvo parodyti per britų TV šou Zoo Time ir Kongo išgarsėjo. Kai kurie dailininkai visiškai be ironijos jos stilių apibūdino kaip „lyrinį abstraktų impresionizmą".

Zoologijos sodo darbuotojai pastebėjo, kad šimpanzė piešia sąmoningai ir labai susinervina, kai kas nors netikėtai nutraukia šią jos veiklą. Jeigu iš Kongo, jai dar nebaigus darbo, būdavo atimamas popierius arba teptukai, šimpanzė gailiai inkšdavo ir reikalaudavo juos grąžinti. Ir priešingai - kai Kongo manydavo, kad paveikslas yra baigtas, atsisakydavo toliau piešti net zoologui primygtinai siūlant.

Per dešimtį gyvenimo Londono zoologijos sode metų Kongo nutapė per 400 paveikslų. 2005 m. trys šimpanzės darbai buvo parduoti aukcione už 14 400 svarų. Juokingiausia, kad tame pačiame aukcione niekas nesusidomėjo O.Renuaro (A.Renoir) skulptūra ir E.Vorholo (A.Warhol) paveikslu.

Dailininkas neturi badauti!

1964 m. keturi anksčiau nežinomo prancūzų dailininko avangardisto Pjero Braso paveikslai buvo eksponuojami meno parodoje Geteborge (Švedija). Menotyrininkai ir žurnalistai su vyno taurėmis rankose tylėdami gėrėjosi kylančios žvaigždės kūriniais. Dauguma kritikų vieningai sutarė: P.Braso pranoko savo kolegas, jo paveikslai - lengvi, drąsūs, originalūs.

Tik vienas menotyrininkas liko abejingas P. Braso kūrybai. Jis pareiškė: „Tokius paveikslus galėjo nutapyti nebent beždžionė". Ir jis pasirodė teisus! Iš tiesų Geteborge išstatytus darbus nutapė šimpanzė Piteris iš Buroso miesto zoologijos sodo. Dailininkas P.Braso neegzistavo, jį sukūrė žurnalistas E.Akselsonas (E.Axelson). Kaip ir Rolanas Dorželesas, jis nutarė atlikti eksperimentą ir patikrinti, ar grožio vertintojai sugebės atskirti šiuolaikinį meną nuo beždžionės kūrybos.

E.Akselsonas susidraugavo su Buroso zoologijos sodo sargu. Žurnalistas jį įtikino į Piterio voljerą nunešti drobę, teptuką ir aliejinių dažų. Iš pradžių šimpanzė nesuprato, ko iš jos yra tikimasi. Dažus ji palaikė rinktiniais skanėstais (ypač skanūs jai buvo mėlyni). Bet vieną gražią dieną šimpanzė vis dėlto paėmė į letenas teptuką.

Kai Piteris piešdavo, šalia jo visada būdavo padedama bananų kekė. Kuo aktyvesnis būdavo kūrybos procesas, tuo didesnis šimpanzės apetitas. Kurdamas geriausius paveikslus Piteris spėdavo suvalgyti po dešimt bananų. Iš visų beždžionės darbų E.Akselsonas išrinko keturis įdomiausius ir pasiūlė juos „Karalienės Kristinos" meno galerijai. Net išaiškėjus, kad Pjeras Braso - visai ne jaunasis genijus iš Prancūzijos, o smalsi šimpanzė, honorarus gaunanti bananais, menotyrininkai neišsižadėjo savo entuziastingų komentarų.

Kritikas Rolfas Andenbergas rašė: „Tai vis tiek geriausi parodos paveikslai". Tuo P.Braso karjera ir baigėsi. Praėjus penkeriems metams po jo kūrybos triumfo Kristinos galerijoje, Piteris persikraustė į Česterio zoologijos sodą Anglijoje ir toliau gyveno ramų beždžionės gyvenimą.

„Laukinė ir laisva"

Gyvūnų nutapytų paveikslų kainos rekordą 2021 m. pasiekė kiaulaitė Pigkaso (vardas sudarytas iš žodžio „pig" - kiaulė - ir dailininko Picasso pavardės) iš PAR. 2021 m. jos paveikslą „Laukinė ir laisva" už 20 tūkstančių svarų įsigijo vokietis kolekcininkas Pėteris Eseris (Peter Esser).

Dailininkės su knysle likimas galėjo susiklostyti visai kitaip, mat ji 2016 m. balandį gimė pramoninėje kiaulių fermoje. Po mėnesio nuo neišvengiamos mirties paršelį išgelbėjo aktyvistė Džoana Lefson (Joanne Lefson). Naujoji šeimininkė Pigkaso bandė sudominti įvairiais daiktais, kol kiaulaitė susidomėjo teptukais. Taikydama skatinimo metodus, Džoana greitai išmokė Pigkaso naudotis teptuku ir nekenksmingais dažais iš burokėlių ir akrilo rašalu teplioti pritvirtintus prie molberto popieriaus lapus.

Kiaulė pradėjo kurti spalvingus abstrakčius paveikslus. Savo darbus Pigkaso pasirašo, palikdama ant drobės knyslės žymę. Pirmoji Pigkaso darbų paroda įvyko 2018 m. Keiptaune. Nuo tada kiaulaitės paveikslai ne kartą būdavo parduodami už tūkstančis ir dešimtis tūkstančių svarų. Pasak Dž.Lefson, Pigkaso kuria įvairių žanrų darbus: kartą jai net pavyko nutapyti abstraktų princo Hario portretą.

Pigkaso pasaulinė šlovė kasmet vis didėja. Šiandien kriuksė yra ne tik pripažinta dailininkė, bet ir viešbučių tinklo Park Inn veganiško valgiaraščio ambasadorė. Taip jos šeimininkė stengiasi įtikinti daugiau žmonių atsisakyti mėsos.

Neatskleistas potencialas

Kadaise kiekvienas gyvūnas dailininkas amžininkams atrodydavo tikra keistenybė. Šiandien viso pasaulio zoologijos sodai skatina įgimtą globotinių smalsumą ir padeda jiems atskleisti savo gebėjimus jų rūšiai neįprastoje srityje. Piešia visi: drambliai, šunys, delfinai, pandos, šarvuočiai, plikieji smėlrausiai ir net vėžliai.

Aplinkos turtinimo projektai yra parengiami taip, kad būtų panaudojamas natūralus gyvūnų elgesys. Ilgalūpiams lokiams, kurie maitinasi nupūsdami nešvarumus nuo miško paklotės ir įsiurbdami termitus, įteikiamas panašus į šiaudelį prietaisas dažams ant drobės purkšti. Varlėms duodama dažų iš miltelių pavidalo dumblių, kuriais jos maitinasi, mišinio. Gyvūnų įsitraukimo į meną programa vykdoma, pavyzdžiui, Smitsono nacionaliniame zoologijos sode (JAV).

Per šimtmetį, praėjusį nuo tada, kai asiliukas Lolo pirmą kartą brūkštelėjo teptuku per drobę, pasikeitė ir požiūris į gyvūnus, ir dažų sudėtis. Mokslininkai tikisi, kad nepavojingi bandymai „išreikšti save" suteiks daugiau laimės zoologijos sodų gyventojams. O apie šių bandymų meninę vertę tegu sprendžia žiūrovai ir menotyrininkai.