Faraonų medicina: kaip buvo gydoma

Diagnostika

Į Georgo Eberso, Leipcigo universiteto egiptologijos profesoriaus, rankas 1862 m. pateko unikalus dokumentas. Jį versdamas jis nustatė, kad dokumentas buvo parašytas apie 1500 m. pr.m.e., bet, ko gera, buvo perrašytas iš 1000 metų senesnio originalo. Parašytas kaip žinynas praktikuojantiems gydytojams, jis suteikia vertingų žinių apie to meto diagnostikos procedūras.

Pirma, gydytojas privalo išklausinėti pacientą, kuo jis skundžiasi. Antra, turi atlikti medicininę apžiūrą, tikrinti pulsą ir širdies plakimą. Trečia, privaloma ištirti šlapimą, išmatas ir seiles - kuo ne šiuolaikiniai laboratoriniai tyrimai? Po viso to gydytojas sprendžia, ar tai yra liga, kurią galima gydyti, ar ji yra nepagydoma. Likusioje Eberso papiruso dalyje surašyta per 700 vaistų ir užkeikimų.

Specializacija

Daugelis įvairių sričių gydytojų specialistų garsėjo per visą Egipto istoriją, nuo Senosios Karalystės iki Ptolemėjų valdymo laikų. Kaip teigia Herodotas, užrašai ant antkapių ir medicininiai papirusai rodo, kad Egipte praktikavo (vadinant šiuolaikiniais terminais) neurologai, oftalmologai, odontologai, gastroeneterologai, proktologai ir vidaus ligų specialistai. Kai kurie gydytojai buvo ne vienos specialybės. Vienas iš aukštos kvalifikacijos medikų buvo Ir-en-akhy. Ant jo antkapio rašoma, kad jis buvo akių gydytojas, gastroenterologas ir proktologas.

Eberso papiruse minimi diduomenės gydytojo titulai „snwn", taip pat „sau", kuris buvo magas, ir „wab" - dvasininkas-gyduolis. Gaunantys atlygį iš faraono gydytojai galėjo pacientus gydyti nemokamai. Dauguma gydytojų priklausė viduriniajai klasei, ir jiems buvo atlyginama įvairiais grūdais ir alumi, bet keletas rūmų gydytojų priklausė aukštajam socialiniam sluoksniui.

Šiandien seniausia rastoji gydytojo mumija - Penktosios dinastijos laikų, apie 2500 metus prieš mūsų erą. Tai sutampa su apytikre Eberso papiruso pirminės versijos atsiradimo data. Imhotepas, mitais apipinta asmenybė, Džoserio piramidės architektas bei Memfio medicinos mokyklos įkūrėjas, tikriausiai yra Edvino Smito papiruso autorius. Amžiams bėgant susiformavo jo kaip gydymo dievo kultas, gyvavęs tris tūkstančius metų po jo mirties. Graikai jį tapatino su savo medicinos dievu Asklepijumi.

Farmakologija

Vaistai Senovės Egipte buvo gaminami iš daugybės augalų ir kitokių medžiagų, kurios, kaip ir dabar pripažįstama, pasižymi vaistinėmis savybėmis: dobilai, kanapės, vilkdalgiai, garstyčios, rožės, rozmarinas, dagiai, smidrai, kiaušiniai, kepenys, plaukai, vaškas, kmynai, pankoliai, alavijai, ricinos aliejus ir fekalijos. Išlikusiuose papirusuose yra daugybė vaistų receptų. Į daugumos tepalų, kompresų, mikstūrų sudėtį įeina augaliniai ingredientai. Daugelis augalinių sudedamųjų dalių iki šiol yra nežinomos dėl vertimo sunkumų, bet tai, ką pavyko išversti, kelią pagarbą gilioms 3500 metų medicinos žinioms.

Įdomūs ir vaistų ruošimo proceso aprašymai. Pavyzdžiui, norint pagaminti tepalą, skatinantį plaukų augimą, reikia „kurto nagus, finikinės palmės žiedus ir asilo kanopas išvirti aliejuje, sutrinti ir įtrinti į galvos odą".

Šie nurodymai nėra tokie kvaili, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, juk kanopose ir naguose yra baltymo keratino, o juos termiškai apdorojant išsiskiria sieros junginiai. O siera beveik visada įeina į įvairių šiuolaikinių vaistinių preparatų sudėtį. Tik norint jos gauti, dabar nebereikia virti ragų ir kanopų. Eberso papiruse aprašomos nuskausminamosios ir migdomosios „dia-dia" - bestiebio augalo su ilgais plačiais lapais ir sudėtingos struktūros šaknimi - savybės. Tai - mandragora. Iš jos pagamintas gėrimas žmogų užmigdydavo, nejautra trukdavo kelias valandas.

Eberso papiruse teigiama, kad „saldaus alaus mielės" tinka žaizdoms gydyti. Tai yra pirma dokumente aptinkama užuomina apie mieles, naudojamas kaip antibiotikai - tai rodo, kokia pažangi buvo Senovės Egipto medicina. Be to, infekcijoms gydyti Senovės Egipte buvo naudojama ir apipelijusi duona, ant kurios galėjo užaugti penicilinų šeimos grybelis. Pacientui su persišaldymo arba kitais virusų sukeltais simptomais buvo duodama berniuką pagimdžiusios moters pieno. Iš tiesų kūdikio lytis reikšmės neturėjo, nebent kaip placebas, bet moters piene yra tokių komponentų kaip natūralūs antikūnai, stiprinantys imunitetą.

Žaizdų gydymas

Kaip ir šiais laikais, gydytojai keliaudavo kartu su kariškiais, dalyvaujančiais karinėse kampanijose, kad pagelbėtų sužeistiesiems. Paprastos žaizdos buvo dezinfekuojamos ir gydomos uždedant ant jų aliejaus ir medaus mišiniu apteptos šviežios mėsos ir ją aprišant lininiu tvarsčiu. Medus žaizdoms tvarstyti buvo idealus vaistas, nes jame nesidaugina bakterijos. Rimtesnės, žiojėjančios, bet neužkrėstos žaizdos būdavo susiuvamos. O jeigu žaizda supūliuodavo, jai išvalyti ir nusausinti buvo naudojami specialūs tirpalai. Jei pacientui pakildavo temperatūra, tai yra, prasidėdavo kraujo užkrėtimas, žaizda būdavo prideginama, sužalotas audinys šalinamas, kad ji greičiau gytų. Taigi, apie 1600 m. pr.m.e., o gal ir daug anksčiau senovės egiptiečiai gerai nusimanė apie įvairaus sunkumo žaizdas ir drąsiai jas gydė naudodami prieinamus instrumentus. Nudegimai buvo gydomi ne mažiau veiksmingai.

Oftalmologija

Didelis dėmesys Egipte buvo skiriamas akių ligų gydymui. Eberso papiruse be įprastų negalavimų kaip aklumas, kraujavimas, akių uždegimas, aprašoma katarakta, leukoma (balta ragenos drumstis) ir t.t. Išsamiai aprašomi akių ligų gydymo būdai. Kai kurie receptai papiruse yra pažymėti raudonu rašalu: „Atkreipk dėmesį - tai tikrai geras vaistas". Senovės Egipto gydytojai puikiai žinojo ir apie akių ir ausų ligų sąsajas.

Viena iš profilaktikos nuo akių infekcijų priemonių buvo kosmetikos naudojimas. Akis senovės egiptiečiai apvedžiodavo juodais dažais, kaip manoma, veikiančiais antibakteriškai. O žali akių vokų šešėliai, kuriuos taip mėgo Senovės Egipto gyventojai, buvo gaminami iš malachito, kuriam žalią spalvą suteikia varis, taip pat pasižymintis antibakteriniu poveikiu.

Chirurgija ir protezavimas

Senovės Egipte buvo žinomi būdai kaulų lūžiams gydyti, ne pernelyg smarkiai besiskiriantys nuo šiuolaikinių. Nors tokių aprašymų išlikusiuose papirusuose nėra, taip teigti leidžia daugybė rastų gerai suaugusių net I tūkstantmečio pr.m.e. pradžios mumijų kaulų.

Sprendžiant iš paveikslų šventyklose, Egipto chirurgai mokėjo amputuoti galūnes, perrišti pūliuojančias žaizdas, statydavo taures (tam buvo naudojami gyvūnų ragai). Išdrįsdavo jie atlikti ir sudėtingesnes chirurgines operacijas. Kapavietėse yra rasta nemažai skalpelių, peilių, adatų kruopščiai nušlifuotu paviršiumi. Ten pat rasta priemonių prideginimui, naudotų augliams sunaikinti ir kraujavimui sustabdyti.

Egiptiečiai mokėjo ir protezuoti. Seniausia žinoma dirbtinė kūno dalis yra apie 1500 m. pr.m.e. pagamintas didysis merginos kojos pirštas, rastas aukšto Egipto dvasininko kapavietėje. Dvasininkas dukros kojos pirštą pakeitė estetišku ir funkcionaliu specialiai pagamintu protezu iš medienos ir odos.

Reprodukcija ir kontracepcija

Gimstamumo kontrolė Egipte socialiniu ir religiniu požiūriu buvo priimtina. Kahuno papiruse yra išvardinti keletas kontraceptikų receptų, datuojamų 1800 pr.m.e. Pagal instrukcijas reikėjo naudoti tokius ingredientus kaip druską iš įvairių Egipto ežerų, akacijų lapus, raugintą pieną ir krokodilų išmatas. Visos šios medžiagos išties pasižymi spermicidinėmis savybėmis. Didesnis šarmingumas yra būdingas ir šiuolaikiniams spermicidams.

Eberso papiruse yra keletas impotencijos gydymo receptų, o kai kurie mišiniai yra išties gana veiksmingi.