Bulvė tinka ir gurmanams

Europiečio, kuris pirmasis aprašė bulves, vardas žinomas tiksliai. Tai ispanas Pedras Sjesa de Leonas (Pedro de Cieza de Leon). Jis gana nuodugniai tyrinėjo Peru ir Sevilijoje išleido knygą, kurią pavadino „Peru kronika“. Būtent iš jos europiečiai pirmą kartą sužinojo apie bulves. Bulvės, rašė P.Sjesa de Leonas,  - tai ypatingos rūšies žemės riešutai. Išvirti jie suminkštėja kaip keptas kaštonas. Jie yra su žievele, ne storesne kaip trumo odelė. Autorius papasakojo ir apie iškilmes, kurias indėnai rengė nuėmę bulvių derlių...

Šios žemės ūkio kultūros istorija yra įdomi ir pamokoma. Kai europiečiai pirmą kartą išsilaipino Naujajame pasaulyje, Čilės slėniuose ir Peru plokštikalnėse jau buvo auginamos bulvės. Pietų Amerikos indėnai iš bulvių gamino patiekalą, vadinamą „čunjo“, apie jį iki šiol yra sakoma: „Vytinta mėsa be čunjo yra tarsi gyvenimas be meilės“. Gamindami čunjo, indėnai bulvių gumbus paberdavo atviroje vietoje. Dieną juos kepindavo saulė, naktį jie pašaldavo. Kai iš jų išgaruodavo vanduo ir nusilupdavo odelė, bulvės būdavo kelias savaites laikomos vandenyje, o paskui vėl džiovinamos vėjyje. Tokias bulves buvo galima laikyti ilgus metus, jos gelbėdavo indėnus nuo bado nederliaus metais. Čunjo labai vertino ir slėnių gyventojai, kalnų indėnai keisdavo čunjo į pupeles, kukurūzus ir kitus maisto produktus, kurių būdavo sunku užsiauginti atšiauriomis klimato sąlygomis Anduose ir Kordiljeruose.

1536 m. ispanai užkariautojai užėmė indėnų Sorokotos gyvenvietę. Paliktuose būstuose jie rado kukurūzų, pupų, pupelių ir jiems nežinomų skanių miltingų gumbų, kuriuos pavadino triufeliais. Taip bulvės buvo atrastos antrą kartą. Po 30 metų pirmosios bulvės pateko į Europą, iš pradžių į Ispaniją, o iš ten - į Italiją, kur buvo pavadintos „tartufoli“, o paskui virto „kartofeli“ (šis žodis nepakeistas perėjo ir į rusų kalbą).

Naujoji kultūra Europoje prigijo sunkiai. Auginti „velnio obuolius“ ilgai buvo laikoma nuodėme. Daugiausia, ką tais laikais buvo galima daryti, - aplink rūmus sodinti žydinčias bulves. Ir neaišku, kiek laiko tai būtų trukę, jei ne Paryžiaus vaistininkas ir agronomas A.Parmantjė (A.Parmentier), kuriam jo tėvynėje buvo pastatytas paminklas. Kartą, pasitaikius progai, A.Parmantjė virtomis bulvėmis pavaišino Prancūzijos karalių, o šis patiekalu susižavėjo. Karalius pradėjo segtis prie krūtinės bulvės žiedų, o karalienė - jais puošti plaukus. Negana to, karalius nurodė kasdien patiekti virtų bulvių pietums. Netrukus karaliaus pavyzdžiu pasekė ir rūmininkai. Bet valstiečius, visada su nepasitikėjimu vertinančius ponų keistenybes, prie naujos kultūros teko pratinti gudrumu. Kai bulvės užaugdavo, prie jų būdavo pastatoma sargyba. Valstiečiai manydami, kad saugoma kažkas labai vertinga, naktį slapčia išsikasdavo gumbų, juos virdavo ir valgydavo, o vėliau pradėjo bulves sodinti savo daržuose.

Į Angliją bulves užvežė admirolas, grįžęs iš Amerikos. Šeimininkas nusprendė pavaišinti užjūrio daržove savo draugus, bet virėjas iš nežinojimo paruošė ne gumbus, o aliejuje pakepino bulvių stiebus ir lapus. Svečiai naujuoju patiekalu pasibjaurėjo, o supykęs šeimininkas įsakė sunaikinti jo valdose pasodintus augalus. Bulvių krūmeliai buvo sudeginti, bet pelenuose rastų iškepusių gumbų skonis visiems patiko. Nuo tada bulvės Anglijoje ėmė populiarėti.

Bulvės - daugiametis savidulkis augalas. Pietų Amerikoje, Andų ir Kordiljerų priekalnėse dideliame aukštyje ir šiandien auga laukinės bulvės su labai smulkiais, pailgais ir apvaliais šakniagumbiais. Iš jų selekcininkai veda naujas veisles. Mūsų sąlygomis bulvės virto vienmečiu augalu, nes šakniagumbiai, kuriais jos dauginasi, nepakelia neigiamų temperatūrų. Kad užaugtų gumbai, dirva turi įšilti iki 16-17 laipsnių. Pastaraisiais metais visiems įprasta daržovė įgauna ne visai įprastą atspalvį - parduotuvėse atsiranda bulvių su raudonu, rausvu, oranžiniu, mėlynu ir net violetiniu minkštimu. Daugelyje Europos ir Azijos šalių spalvotų bulvių mada gali virsti tikru bumu. Spalvotų bulvių kainos gali siekti iki 500 eurų už kilogramą. Ir svarbiausia čia visai ne ryški įprastos daržovės spalva, o sveikatai naudingos jos savybės. Tyrimai rodo, kad spalvotose bulvėse antocianinų yra beveik tiek pat kiek burokėliuose, brokoliuose, briuseliniuose kopūstuose, špinatuose arba paprikose. Mums įprastose baltose bulvėse karotinoidų šimte gramų žalios daržovės būna nuo 50 iki 100 mg, o, pavyzdžiui, su ryškiai geltonu minkštimu - jau iki 200 mg, oranžinėse ir raudonose - 500-795 mg ir gali net siekti 2000 mg. Flavonoidų raudonuose, mėlynuose arba violetiniuose gumbuose yra 2-2,5 k. daugiau negu baltuose arba geltonuose. Įrodyta, kad kuo intensyvesnė yra bulvės minkštimo spalva, tuo didesnis jos antioksidacinis aktyvumas. Be to, daugelio rūšių spalvotos bulvės pasižymi dar vienu pranašumu - jas galima valgyti nevirtas! Spalvotos bulvės - tai ne dirbtinai sukurtas stebuklas, o gamtos kūrinys. Spalvotų bulvių tėvynė yra Pietų Amerikos kalnai ir tropiniai miškai. Gamtoje egzistuoja per 200 bulvių rūšių, selekcininkai kol kas naudoja tik penktąją jų dalį. Laukines Pietų Amerikos bulves su kultūrinėmis rūšimis ir hibridais aktyviai kryžmina Pietų Korėjos selekcininkai, kurie siekia išvesti spalvotų bulvių rūšis, pasižyminčias geru skoniu ir gydomosiomis savybėmis. Pasaulyje šiandien auginamos keleto rūšių bulvės su mėlynu arba violetiniu minkštimu. Pietų Korėjos selekcininkų kolekcijoje - jau per 15 rūšių, išsiskiriančių ne tik odelės atspalviu, bet ir minkštimo spalva - nuo baltos ir geltonos iki violetinės ir melanžinės. Kai kurių rūšių bulves ne tik galima valgyti žalias, bet ir naudoti kai kurių virškinimo sistemos ligų profilaktikai, jos tinka antsvorio turintiems žmonėms. Bet ir tuo spalvotų bulvių pranašumai neapsiriboja. Jos yra dar ir dekoratyvios, tad efektingi žiedai papuošia ir gėlynus.

JAV net yra Bulvės muziejus (Aidaho valstija, Blekvudas). Kiekvienas, nusipirkęs bilietą į muziejų, gauna dovanų dėžę bulvių, kurią gali parsivežti namo. Muziejaus lankytojai gali sužinoti, kad skrudintos bulvės JAV paplito iš Baltųjų rūmų, kur jas kartą svečiams patiekė trečiasis šalies prezidentas Tomas Džefersonas (Tom Jefferson). Arba apie tai, kad statistinis JAV gyventojas per metus suvalgo 60 kg bulvių, o, tarkime, vokietis - apie 120 kg.

„La Bonnotte“ - brangiausios pasaulyje bulvės. Valstiečiai, gyvenantys Nuarmutjė salelėje (Prancūzija), kasmet nukasa ne daugiau kaip 100 tonų šios rūšies bulvių. Kadangi dieviškasis šakniavaisis (pasak legendos, būtent šią rūšį išvedė vyriausiasis inkų dievas) yra nepaprastai švelnus, kasti juos galima tik rankomis. Rafinuočiausiems gurmanams „La Bonnotte“ kilogramas atsieis apie 500 eurų. Inkų kalendoriuje buvo taikomas vienas iš dviejų būdų dienos laikui matuoti: laiko matas buvo laikas, reikalingas bulvėms išvirti, - apytikriai valanda. Taigi Peru buvo sakoma: praėjo tiek laiko, kiek reikia patiekalui iš bulvių paruošti.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“