Broliai ir seserys - varžovai iš prigimties

Vienas brolis, fanatiškai dievobaimingas vyras, gyvenimą paaukojo Dievui ir vyresnybei. Dar būdamas paauglys, jis įprato vykdyti pareigas ir laikytis griežtų papročių. Iš tėvo jis paveldėjo karališkojo notaro tarnybą ir atitinkamai oriai elgėsi. Jam nebuvo nieko svetimesnio kaip lengvabūdiškumas ir nevaržomas gyvenimo džiaugsmas. Antras brolis, pašaipūnas ir laisvamanis, nerodė pagarbos nei pasauliečiams, nei dvasiniams autoritetams. Vienuolika mėnesių jis praleido Bastilijoje, nes satyriniame kūrinyje pasišaipė iš šalies valdovo. Brolio, pamaldaus notaro, pasaulis jam kėlė „pasišlykštėjimą ir panieką.“

Istorikus ir psichologus daugiau kaip du šimtmečius domina šie skirtingi broliai iš Prancūzijos - Armanas ir Fransua Arujė. Kaip įvyko, kad toje pačioje šeimoje gimė tokių skirtingų charakterių žmonės kaip maldingasis Armanas ir maištingasis Fransua, kuris, vėliau pasivadinęs Volteru, tapo švietimo epochos pagrindine figūra?

JAV mokslininkas Frenkas Salovėjus, mokslo istorijos specialistas iš Masačusetso technologijos instituto (MIT) Bostone, mano atskleidęs brolių antipodų mįslę. Jis konstatuoja, kad nuo vaikystės broliai nuosekliai vystėsi priešingomis kryptimis. Dėl nuožmaus, visą gyvenimą trukusio pasipriešinimo pirmagimiui Armanui mažasis Fransua po truputį brendo didžiojo Voltero vaidmeniui. F.Salovėjus beveik du dešimtmečius tyrinėjo įtaką, kurią charakterio vystymuisi daro gimimo eiliškumas. Šeimų tyrinėtojas išnagrinėjo apie 10 000 biografijų žmonių, gyvenusių pastaraisiais 500 metų.

Savo mokslo darbą jis pradėjo klausimu, kodėl kai kurie žmonės pasižymi autoritariniu, konservatyviu charakteriu, o kiti akivaizdžiai yra gimę būti maištininkais. Kas vieną verčia būti reakcionieriumi, o kitą revoliucionieriumi - genai, pinigai, klasinė priklausomybė ar įtaigi dogmatika? F.Salovėjui, prisiekusiam darvinistui, atsakymas aiškus: niekas nedaro tokios didelės įtakos žmogaus charakteriui kaip santykiai su broliais ir seserimis, o šių santykių pagrindinis bruožas dažnai būna kova dėl pirmenybės. Kaip ir gyvūnų jaunikliai, kuriems kova dėl tėvų rūpesčio dažnai lemia gyventi ar žūti, taip ir žmonių vaikai, pasak F.Salovėjaus, aistringai varžosi dėl vyresniųjų palankumo, nors pirmagimiai ir vėliau gimusieji naudojasi skirtingais būdais. F.Salovėjus mano, kad šeimoje siautėja „evoliucijos ginklavimosi varžybos“.

MIT mokslininko nuomone, asmenybės profilį sumodeliuoja ir įtvirtina brolių bei seserų kovoje taikoma konkreti taktika. Atsiradus jaunesniems broliams ar seserims, pirmagimiai dar labiau linksta save sutapatinti su vyresniaisiais. Remdamiesi amžiaus skirtumu, su jaunesniaisiais vaikais jie elgiasi autoritariškai ir šio valdingumo vėliau nebeatsikrato. Jiems skaudu, kad dėl tėvų meilės, kadaise skirtos vien jiems, dabar turi konkuruoti su jaunesniaisiais, dėl to jie tampa dirglūs. Jie linksta į pavydą, norą keršyti, staigius smurto prasiveržimus. Visa tai atrodo ne itin simpatiškai, tą kompensuoja tik drausmė ir atsakomybės suvokimas. Šių savybių trūksta vėliau gimusiesiems, kurie iš pradžių užima apatinius šeimos hierarchijos laiptelius ir yra priversti ieškoti „išlikimo nišos“, t. y. kovodami dėl tėvų palankumo, pagal išgales stengtis atskleisti talentus, kuriais iki šio negalėjo nudžiuginti vyresnieji. Dėl to jaunyliai tampa kūrybingi ir yra linkę nuolat ieškoti naujos patirties bei leistis į eksperimentus. Tuo pačiu metu jie lieka draugiški, taikūs: būdami šeimoje silpniausi fiziškai, jie anksti išmoksta vengti prievartinės konfrontacijos. Pirmenybę jie teikia kompromisams ir ginčus mieliau baigia susitaikymu.

Antra vertus, jaunyliai išsiugdo teisingumo jausmą, kurie juos verčia po truputį maištauti - švelnieji maištininkai, pirmiausia politikoje, neretai atsiduria tarp dviejų frontų. Tipiško pagranduko charakterio pavyzdys, F.Salovėjaus manymu, yra jo idealas Čarlzas Darvinas, kuris buvo ruošiamas dvasininko karjerai, nes atrodė esąs tvirto tikėjimo. 22 metų kandidatas į kunigus, penktasis iš šešių vaikų, netikėtai išvyko į kelionę aplink pasaulį. Grįžęs po ketverių metų, jis tapo žmogumi, smarkiai sukrėtusiu teologų pasaulėžiūrą. Tačiau mokslo revoliucionieriaus vaidmuo, tekęs Č.Darvinui, labai trikdė jautrųjį mokslininką. Jis dvejojo du dešimtmečius, kol pagaliau išleido epochinį veikalą apie rūšių kilmę.

Evoliucijos mokslo, nuvainikavusio Dievą kūrėją, pradininkas sau atrodė „kaip žudikas“. Su priešininkais jis diskutuodavo nenoriai, visada gindamasis ir tik kai būtinai reikėdavo. Krikščionis, kurių religinius jausmus jis įžeidė, Č.Darvinas buvo pasiruošęs suprasti. Dėl tokio švelnumo ir kuklumo Č.Darvinas gerąja prasme gerokai skiriasi nuo kitų pasaulinės reikšmės proto milžinų, tokių kaip Galilėjas Galilėjus, Isakas Niutonas ar Zigmundas Froidas - visi jie pirmagimiai, su priešininkais kovoję negailestingai. Jie, kaip pabrėžia F.Salovėjus, atkakliai stengėsi išmanymą draugams ir priešams pateikti kaip religines dogmas. Dažniausiai dar jaunystėje jie buvo sėkmingai išbandę savo sugebėjimus išsireikalauti ko nori: kai pavyzdingam mokiniui Z.Froidui, visą laiką buvusiam pirmajam klasėje, trukdė seserų skambinimas pianinu, jis pareikalavo, kad instrumentas būtų išgabentas iš namų, ir savo pasiekė.

Remdamasis Vakarų šalių istorija, F.Salovėjus įrodo: naujas idėjas pirmieji pasigriebdavo, propaguodavo ir tęsdavo dažniausiai šeimos jaunesnieji vaikai. Ir politikoje jaunėliai tradiciškai vaidina naujų idėjų propaguotojų vaidmenį. Vadovaudamiesi teisingumo jausmu, jie tampa reformatoriais ir agitatoriais, stoja į vargšų ir engiamųjų pusę. Tik kai jų skelbiama pertvarka prasideda, įsikiša ir pirmagimiai - ir tuoj pat perima valdžią. Tada, kaip konstatuoja F.Salovėjus, dažniausiai netrukus ima lietis kraujas. Kaip pirmagimiai užgrobia valdžią, F.Salovėjus smulkiai aprašė Prancūzų revoliucijos pavyzdžiu. Pirmojo revoliucijos etapo variklis buvo perdėm liberalūs pagrandukai. Tačiau vėliau visų Konvento frakcijų ekstremistai sukėlė karštų ginčų dėl prievartos klausimo, jie baigėsi radikalų pergale. Nuo tada prasidėjo teroras, kurio metu mirtimi buvo nubausta per 40 000 žmonių. Jie, pasak F.Salovėjaus, yra aukos brolžudiško karo, per kurį revoliucijos tikslas - brolybė - buvo išduotas ir pakeistas masinėmis saviškių žudynėmis.

F.Salovėjus mano, kad mokslas apie charakterius, nagrinėjantis brolių ir seserų santykius, galėtų sugriauti ankstesnes teorijas. Jo tyrinėjimų duomenimis, konfliktai su tėvais, esantys, pvz., psichoanalizės dėmesio centre, asmenybės vystymuisi įtaką turi tik išimties atvejais. Dėl jų pirmagimiai gali įgauti maištingųjų jaunesniųjų vaikų charakterį.

Charakterio ypatybes, pasak F.Salovėjaus, gali modifikuoti tokie veiksniai kaip temperamentas, šeimos tradicijos ar klasinė priklausomybė. Tėvai, šeimoje gimę pagrandukais, dažniausiai pirmenybę teikia liberaliam auklėjimo stiliui, kuriuo išugdomi nuosaikūs charakteriai. Švelniojo maištininko Č.Darvino šeimoje tėvas, senelis ir prosenelis taip pat buvo jaunyliai - F.Salovėjaus požiūriu, tai neautoritarinių šeimos tradicijų įrodymas.

Į ekstremalumą linkusios asmenybės dažnai būna kilusios iš žemesniųjų visuomenės klasių. Revoliucijos ekstazėje Paryžiuje ypač kraugeriški buvo pirmagimiai iš žemesnių visuomenės sluoksnių. Jie ryžtingai balsavo už Liudviko XVI mirtį: tik 40 proc. tokios pačios kilmės deputatų, šeimose buvusių jaunesniais vaikais, buvo už mirties bausmę karaliui.

F.Salovėjus nustatė, kad gimimo eiliškumas vienodai turi reikšmės tiek vyriškosios, tiek moteriškosios lyties palikuonims. Didesnėse šeimose nekonformistiškai elgiasi daugiausia jaunesniosios dukterys, o pirmasis maišto signalas paprastai būna „netipiškas savo lyčiai elgesys“. Teorijos neatitinka tik seserų poros, kai šeimoje nėra daugiau vaikų. Čia daugiausia maištingai elgiasi vyresnioji, o jaunylė dažniausiai klusniai imasi tradicinio moters vaidmens. To ypatingo atvejo F. Salovėjus paaiškinti negali.

Mokslininkui šiek tiek neaiškumų kelia ir vienturčių charakteriai: jie juos priskiria, nors ir su išlygomis, prie pirmagimių grupės. Jie, nustatė F.Salovėjus, šliejasi prie konservatyvių galingųjų ir gyvena nepastebimą, prisitaikėlišką gyvenimą. Jei F.Salovėjaus vertinimai teisingi, socialinių reformų liberalių vykdytojų nelabai tolimos ateities perspektyva veikiau liūdnoka. Šiuo metu pramoninėse valstybėse apie 580 proc. sūnų ir dukterų šeimoje auga vieni.