3 nuotr.Jie tiek įsigalėjo mūsų kalboje ir kultūroje, kad retai kas suabejoja jų egzistavimu. O vertėtų!
Trojos arklys
Istorija apie graikus, kurie, pasislėpę medinio arklio kūne, užėmė Troją, buvo visaip interpretuojama, ekranizuojama, tyrinėjama, analizuojama, bet... Ar tokio arklio iš tiesų būta, istorikai nesutaria iki šiol. Argumentas „už" arklį yra Vergilijaus „Eneida" ir Homero „Iliada". Dar galima prisiminti Romos keliautoją ir mokslininką Pausanijų (II a.pr.m.e.) Jis „Graikijos aprašymuose" pasakojo, kad „arklio" vaidmuo teko taranui, kurio viduje pasislėpė kai kurie graikai, kai trojėnai puolimą atrėmė. Bet skeptikai abejoja ne tik arklio egzistavimu, bet ir apskritai Trojos apsiaustimi - tai yra vokiečių archeologo Heinricho Šlymano (Heinrich Schliemann) nuomonė. Jis kasinėjo Troją, bet nerado nė vieno įrodymo, kad kur nors netoliese būta ginkluotų graikų. Oksfordo universiteto istorikas, dr.Armandas D‘Anguras (Armand D'Angour) tvirtina, kad prasimanytas ne tik medinis arklys. „Archeologiniai duomenys rodo, kad Troja išties buvo sudeginta; bet medinis arklys - tai prasimanyta pasakėlė, galbūt įkvėpta fakto, kad senovėje apsiausties metu naudotos mašinos būdavo apgaubiamos šlapiomis arklių odomis, kad nebūtų padegtos".
Reagentas šlapimui baseinuose aptikti
Tyrimas, kurį prieš keletą metų atliko Kanados mokslininkai, rodo: viešuose baseinuose vanduo yra vos ne nešvaresnis negu kanalizacijoje. Bent kartą gyvenime jame pasišlapina kone kas antras žmogus. O kaip gi „siaubo pasaka" apie reagentą, kuris dėl kontakto su šlapimu vandenį iškart nudažo rausvai arba raudonai? Ji klajoja visuose baseinų ir vandens parkų persirengimo kambariuose jau apie 70 metų. Tik štai tikrovėje niekas niekada nėra matęs, kad aplink žmogų plistų ryški dėmė. Ne, toks reagentas iš tiesų egzistuoja, bet pilti jo tiesiai į baseiną yra draudžiama, mat jis labai kenkia gleivinėms.
Tylėjimo įžadas
Tokia radikalia forma, kaip žinome iš filmų ir knygų, jo neduoda nė vienas vienuolių ordinas. Katalikai kartūziečiai gali persimesti keliais žodžiais vakare, Rytų religijų išpažinėjai ištyli kelias savaites. Jeigu kas nors dešimtmečius neprataria nė žodžio - tai jo asmeninis pasirinkimas, ir nieko daugiau.
Indijos politinis veikėjas Mahatma Gandis kartą per savaitę praktikuodavo mauną - tylos įžadą, kuris buvo laikomas meditacijos dalimi. Tylos dieną jis skirdavo skaitymui, apmąstymams, dėstydavo mintis popieriuje.
Rožinė spalva
Tikrai labai keista: mes ją matome, vadinasi, ji egzistuoja. Bet iš tiesų jos negali būti - tai yra elementari fizika. Priminsime, kad bet kuri spalva yra tai, kaip smegenys priima vieno ar kito ilgio šviesos regimojo spektro bangą. Jos yra išsidėsčiusios tam tikra tvarka - tai yra vaivorykštės spalvos. Jų yra vos 7, o jų atspalviai susidaro susiliejus šalia esančioms spalvoms. Pagal šią logiką rožinė - raudonos ir violetinės mišinys - iš principo neturėtų egzistuoti, nes tai priešingi spektro poliai. Bet mes ją matome, nes ją sukūrė mūsų smegenys.
Matriarchatas
Matriarchatu yra vadinama visuomenės organizacijos forma, kurioje svarbiausias vaidmuo atitenka moterims, pirmiausia šeimų motinoms. Pasirodo, matriarchatas egzistavo tik teoriškai! Matriarchato, kaip visoms tautoms būdingo visuomenės raidos etapo sampratą 1861 m. suformulavo šveicarų etnografas Johanas Jakobas Bachofenas (Johann Jakob Bachofen), bet nuo tada antropologai nėra ištyrinėję nė vienos moterų valdytos visuomenės. Naujausi XX a. pabaigos - XXI a. pradžios etnologų tyrinėjimai rodo, kad mokslas neturi patikimų duomenų atkurti tą visuomenės raidos laikotarpį. Atskirų matriarchato pasireiškimų būta, pavyzdžiui, paveldėjimas pagal moteriškąją liniją. Arba matrilokalumas - kai jauna šeima apsigyvendavo pas žmonos, o ne vyro tėvus. Bet apie tikrą „moterų valdžią" - o tai ir yra matriarchato esmė - mokslininkai kalbėti negali. Net kadaise iš tiesų egzistavusios amazonės buvo karės, bet ne „viešpataujanti lytis". Kitaip gal ir Izraelio visuomenės tvarką būtų galima vadinti matriarchatu, nes čia moterys tarnauja armijoje.
Fotografinė atmintis
Šnekamojoje kalboje fotografine atmintimi yra vadinamas žmogaus gebėjimas iš pirmo žvilgsnio įsidėmėti didelius teksto gabalus, piešinio detales ir taip toliau. Tarsi tai, ką jis pamatė, būtų atsispaudę galvos smegenų žievėje, kaip nuotrauka. Ir bet kurį „paveikslo" fragmentą iš galvos galima atkurti.
Bet moksle tokios sąvokos nėra. „Jeigu atmintis veiktų kaip fotografija, žmogus galėtų, tarkime, negalvodamas cituoti tekstą iš kito galo, - sako psichiatrijos, neurobiologijos ir psichologijos profesorius iš Kalifornijos universiteto Laris Skvairas (Larry Squire). - Bet mes gerai prisimename esmę, pamiršdami detales, nes atminčiai jos nėra tokios svarbios. Žinoma, kiekvieno atmintis yra kitokia: vieniems, kad įsimintų, tenka naudotis sudėtingomis technikomis, kiti geba be pastangų įsiminti daug ką. Bet vis dėlto atmintis - ne fotografija, o mozaikos gabaliukai, iš kurių susideda bendras paveikslas".
