Atgijusi pasaka: pirmojo Disneilendo gimimas

Svajonė apie laimę visiems

Apie Disneilendo statybas Voltas Disnėjus pradėjo mąstyti 1930-1940 metais, su savo dukromis Šeron ir Diana vaikštinėdamas po Los Andželo parkus. Jam atėjo į galvą mintis įkurti vietą, kurioje būtų laimingi ne tik vaikai, bet ir jų tėvai. Netrukus idėja virto svajone, kurią V.Disnėjus puoselėjo keletą metų. Vieną dieną animatorius pradėjo kurti planą: netoli V.Disnėjaus studijos Berbanke, kurią svajojo aplankyti daugybė gerbėjų, trijuose hektaruose žemės įkurti „Peliuko Mikio parką". V.Disnėjus reguliariai gaudavo laiškų su prašymais pravesti ekskursiją po kino studiją, bet suprato, kad vien to jo kūrybos gerbėjams bus maža. Ieškodamas įkvėpimo ir naujų idėjų, jis pradėjo lankytis viso pasaulio pramogų parkuose: Eftelinge Nyderlanduose, „Vaikų fantazijų šalyje" ir Grinfild Vilidže JAV, Tivolyje Danijoje. V.Disnėjui pradėjus kurti parko koncepciją paaiškėjo, kad trijų hektarų sklypas yra per mažas. Rekomendavus konsultantui H.Praisui, kurį V.Disnėjus pasamdė surasti idealią vietą būsimajam parkui, verslininkas įsigijo 65 ha apelsinų giraičių Anaheime, į pietryčius nuo Los Andželo.

Disneilendas buvo pastatytas vos per metus, ir 1955 m. liepos 17-ąją buvo pasirengęs priimti pirmuosius lankytojus. Kad galėtų finansuoti projektą (statybos V.Disnėjui atsiėjo 17 mln. dolerių), animatorius pasitelkė į pagalbą televiziją. Iš tiesų tai buvo abipusė pagalba: laidą „Disneilendas" pradėjo rodyti neseniai įsteigtas kanalas ABC, kuris rėmė parko statybas. Iki 1960 m. Disneilendas priklausė Walt Disney Productions, Western Publishing ABC. Praėjus 5 metams po atidarymo Walt Disney Productions išpirko visas kitų bendrovių dalis.

Juodasis sekmadienis arba nepasakiška pradžia

Visiems lankytojams Disneilendas atvėrė duris 1955 m. liepos 18 d., o išvakarėse, liepos 17-ąją, įvyko vadinamoji tarptautinė apžvalga spaudai, į kurią buvo galima patekti tik su kvietimais. Parko atidarymą galima prilyginti iškilmingai olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijai: radijas ir televizija jį tiesiogiai transliavo visai šaliai, įvykį komentavo Demokratų partijos narys, būsimasis Kalifornijos valstijos gubernatorius ir 40-asis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas (Ronald Reagan), aktorius Bobas Kamingsas (Bob Cummings) ir radijo ir televizijos laidų vedėjas Artas Linleteris (Art Linkletter). Tačiau ne visi pajėgė iškęsti vieną dieną ir praleisti galimybę apsilankyti Disneilende su daugybe kino žvaigždžių ir kita visuomenės grietinėle. Vietoj planuotų 11 tūkstančių svečių atidarymo dieną prie parko vartų susirinko šiek tiek daugiau - 28 tūkstančiai žmonių!

Deja, bėda viena nevaikšto: „laimingiausios vietos Žemėje" atidarymas sutapo su vietos vandentiekio darbuotojų streiku, ir geriamojo vandens fontanėliai negalėjo įžymybių išgelbėti nuo 40 laipsnių karščio. Daug kas nusprendė, kad neveikiantys fontanėliai - bendrovės „Pepsi" (parko rėmėjo) intrigos, siekiant parduoti daugiau gazuotų gėrimų. Kol vieni ieškojo gaiviųjų gėrimų, kitus negailestingai „gaudė" asfaltas: takelių danga buvo nespėjusi kaip reikiant sukietėti, todėl klimpstantys garsių viešnių batų kulniukai pridarė daugybę rūpesčių savo šeimininkėms. „Vyšnaite ant torto" tapo dujų nuotėkis „Fantazijų šalies" zonoje (ten gyvena V.Disnėjaus filmų herojai), dėl to teko uždaryti dvi artimiausias parko zonas.

Visa tai buvo ne itin malonu, todėl Voltas Disnėjus svečius pakvietė į „antrąją dieną". Mažiau už viską jis norėjo, kad kas nors iš Disneilendo išeitų sugadinta nuotaika. Vėliau parko įkūrėjas ir jo darbuotojai liepos 17-ąją pradėjo vadinti „juoduoju sekmadieniu".

Laimingas bilietas

Kitą dieną žmonės pradėjo rikiuotis į eilę prie Diseilendo vartų nuo dviejų valandų nakties. Arčiausiai iš visų prie išsvajotų vartų stovėjo 22 metų Long Bičo koledžo studentas Deivas Makfersonas (Dave MacPherson). Jau liepos 17-ąją vaikinas susižavėjęs stebėjo tiesioginę parko atidarymo transliaciją ir nusprendė tapti pirmuoju legendinio Disneilendo lankytoju. Neilgai svarstęs, sėdo ant motociklo, įveikė 40 km kelią nuo Long Bičo iki Anaheimo ir antrą nakties pirmasis atsistojo į eilę prie bilietų kasos. Pralaukęs keletą valandų, jis pagaliau nusipirko pirmąjį bilietą, parduotą plačiajai publikai, o kartu su juo - nemokamą viso gyvenimo abonementą į Disneilendą. Nuo tada Deivas Makfersonas su žmona ir draugais į parką atvažiuodavo kasmet, bet tos dienos jis niekada nepamiršo - juk už jo išsirikiavo kelių tūkstančių žmonių eilė (1955 m. liepos 18-ąją Disneilendas priėmė apie 50 tūkst. lankytojų). D.Makfersonas mirė 2018 m.

Beje, bilietas į Disneilendą kainavo vos 3,5 dol., bet į kiekvieną atrakcioną reikėdavo pirkti atskirą bilietą už papildomą sumą. 1982 m. buvo įvesta vieninga įėjimo bilieto kaina, kurią sumokėjus buvo galima neribotai lankytis visuose atrakcionuose.

Daugiau negu parkas

Paskutinį XX a. dešimtmetį pramogų parkas Anaheime pradėjo iš esmės plėstis ir po truputį virto tikru kurortu. Be atrakcionų parko, į jo teritoriją buvo įtrauktas Disnėjaus miestelis, viešbučiai ir Disnėjaus SPA, 10 tūkstančių vietų automobilių stovėjimo aikštelė „Mikis ir draugai" (viena didžiausių Amerikoje), daugybė parduotuvių ir restoranų. Laikui bėgant „laimingiausių pasaulio vietų" padaugėjo: 1970-iais „Disney World" buvo atidarytas Orlande, Floridos valstijoje, ir tapo didžiausiu ir labiausiai lankomu pramogų centru pasaulyje. Jau 1983 m. prasidėjo Disneilendo ekspansija į užsienį: parkas atsirado Tokijuje, 1992-iais - Paryžiaus priemiestyje, 2005-iais - Honkonge, o 2016 m. - Šanchajuje.

Disneilendas šiandien

Per visą gyvavimo laiką atrakcionų parkas, gimęs Volto Disnėjaus vaizduotėje, buvo uždarytas vos 6 kartus: 1963 m. žuvus Džonui Kenedžiui (John Kennedy), 1987 m. gruodį dėl stiprios pūgos, 1994 ir 2010 m. patikrinimams po žemės drebėjimo Kalifornijoje, taip pat po 2001 m. rugsėjo 11-osios teroro išpuolių ir per koronaviruso COVID -19 pandemiją. Kitomis dienomis visi parkai visame pasaulyje veikia be laisvadienių ir kasmet priima apie 72 mln. žmonių.

Daugelis iš tų, kas niekada nesilankė V.Disnėjaus įkurtoje pasakų šalyje, įsivaizduoja, kad Disneilendas - tiesiog atrakcionų prikimšta teritorija, didžiulė pinigų traukimo mašina ir visų tėvų naktinis košmaras. Tokie žmonės labai klysta. Juk Voltui Disnėjui pavyko įgyvendinti savo svajonę: Disneilendas - išties laimingiausia vieta Žemėje, tikras šiuolaikinis Babilonas, kuriame renkasi visų tautybių ir visokio amžiaus žmonės, kad nors vieną dieną pamirštų tikrovę ir pasinertų į vaikų fantazijų, laimės ir džiaugsmo pasaulį. Čia vaikai ir pensininkai stovi eilėje, kad galėtų apsikabinti ir nusifotografuoti su Balu ir Antuliu Donaldu. Čia kelis kartus per dieną vyksta puikūs V.Disnėjaus personažų paradai su šokiais, muzika ir fejerverkais.

Čia dirba žmonės, kurie dievina vaikus ir niekam neleidžia liūdėti. Čia mažos mergaitės persirengia mylimomis princesėmis, o suaugę vyrai, vilkintys marškinėlius su V.Disnėjaus herojais, stovi eilėse prie Peliuko Mikio ausų arba kepuraitės su Gufiu. Čia mažyliai ir suaugusieji spiegia iš džiaugsmo, kai patenka į Alisos labirintą, užkariauja „tolimą tolimą galaktiką" arba skraido Aladino kilimu. Čia viskas veikia kaip laikrodis (1955 m. Disneilende buvo 23 atrakcionai, ir daugelis iš jų dirba iki šiol).

Čia kasdien Centrinėje gatvėje susiformuoja kilimas žmonių, kurie įsitaiso priešais Miegančiosios gražuolės pilį pasižiūrėti vakarinio fejerverkų šou, skambant muzikai iš V.Disnėjaus filmų (o pilies balkone tuo metu pasirodo mylimi herojai). Čia barzdoti vyrai verkia, pasigirdus muzikai iš „Liūto karaliaus", ir žiūri, kaip Rafikis virš savanos pakelia naujagimį Simbą. Neveltui Voltas Disnėjus sakė: „Suaugusieji - tik užaugę vaikai".