Alkatrasas - nusikaltėlių pragaras Žemėje

Šiandien buvusio Alkatraso kalėjimo pastate yra muziejus, kurio atmosfera primena apie laikus, kai vien šios niūrios vietos pavadinimas nusikaltėliams keldavo siaubą.

Kaip viskas prasidėjo

Iš pradžių Alkatrasas buvo tokio paties pavadinimo forto citadelė, jame buvo įrengtos kareivinės. 1859 m. ten buvo pastatytas pagrindinis pastatas, kuriame ilgiau kaip pusę šimtmečio buvo karo kalėjimas, į kurį patekdavo dezertyrai, drausmės pažeidėjai ir karo nusikaltėliai. Jau tuo metu kalėjimas garsėjo griežtomis kalinimo sąlygomis ir sunkiais darbais, kuriuos tekdavo dirbti kaliniams.

Naujas pastatas čia iškilo 1910-1912 m. Statybai buvo panaudotos senųjų įtvirtinimų konstrukcijos: laiptai, patikimi granito blokai, ant kurių praeityje buvo statomi pabūklai, ir seni akmenys, sustiprinę naujas betonines sienas. XX a. pradžioje kalėjime jau sėdėjo 450 žmonių. Po stipraus žemės drebėjimo San Fransiske buvo sugriauta daugybė kalinimo vietų ir visi suimtieji buvo perkelti į Alkatrasą. Buvo pastatytas naujas 600 kamerų korpusas, kuris egzistuoja ir šiandien.

Dar po dviejų dešimtmečių Alkatrasas buvo perduotas Federaliniam kalėjimų biurui ir jo pastatai iš esmės modernizuoti. Tais laikais įvairiausi mafiozai, gangsteriai ir kiti nusikaltėliai jautėsi labai laisvai. Jie net neslėpė, kad papirkinėja ne tik valdininkus, bet ir teisėsaugos atstovus. Valdžiai būtinai reikėjo pataisos įstaigos, kurios vien pavadinimas keltų siaubą nusikaltėliams. Juk paprastose laisvės atėmimo vietose mafijos grupuočių atstovai jausdavosi pernelyg komfortiškai - kamerose jie įsikurdavo tarsi penkių žvaigždučių viešbučiuose.

Kalėjimų kalėjimas

Tapti tokia vieta, sudarius atitinkamas sąlygas, galėjo buvęs karo kalėjimas saloje. Į Alkatrasą, iškart pramintą „kalėjimų kalėjimu", buvo pradėta sodinti labiausiai užkietėjusius, jau ne kartą teistus nusikaltėlius. Jiems kalėjime buvo įvestos itin griežtos taisyklės ir specialiai parengta darbo sistema.

Čionai nusikaltėliai būdavo atgabenami ne iš teismo salės. Paprastai į Alkatrasą būdavo persiunčiami tie, kas kituose kalėjimuose tęsdavo savo kriminalinę veiklą ir bandydavo įvesti savo tvarką, bet pasitaikydavo ir išimčių - negailestingi gangsteriai ir kiti piktybiški nusikaltėliai vos paskelbus nuosprendį būdavo gabenami į Alkatrasą.

Pirmoji 137 nusikaltėlių grupė čia atvyko 1934 m. rugpjūtį. Tarp jų - seniai pagarsėję bankų plėšikai, žudikai ir pinigų padirbinėtojai. Čia viskas primygtinai rodė - pabėgti iš salos yra neįmanoma. Visose kamerose buvo įtaisytos itin tvirtos plieninės grotos, virš kamerų buvo išsidėsčiusios ginklų galerijos, nuteistieji buvo tikrinami ir skaičiuojami iki 15 kartų per parą, visur buvo įrengti judesio davikliai, o valgykloje buvo laikomos talpos su ašarinėmis dujomis, kurias buvo galima paleisti nuotoliniu būdu. Bet koks susistumdymas, muštynės ar bandymas nepaklusti galėjo būti numalšintas tiesiog per keletą minučių. Be to, kasdien buvo tikrinamos durys ir grotos, o bokštuose, iškilusiuose virš kiekvieno pastato, nuolatos budėjo snaiperiai. Iš pradžių kaliniai neturėjo teisės valgykloje net kalbėtis.

Tokias sąlygas čia sukūrė pirmasis Alkatraso direktorius Džeimsas A.Džonstonas (James A.Johnston). Nors būtent jis įvedė griežtas taisykles, nuteistieji jį tam tikra prasme gerbė. Jam vadovaujant buvo įvestas ypatingas dienos režimas. Kalėjimo įnamiai rytais turėdavo keltis pusę 7, po to mažiau kaip per pusvalandį susitvarkyti kamerą ir atlikti higienos procedūras. 6.55 val. visi privalėjo stovėti prie kameros grotų. Po patikrinimo, jeigu visi spėdavo laiku susitvarkyti, kamerų durys būdavo atidaromos ir kaliniai eidavo pusryčiauti. Valgymui - tiek pusryčiams, tiek pietums ar vakarienei - būdavo skiriama lygiai 20 minučių.

Dž.Džonstonas Alkatrase taip pat įvedė „tylos politiką" - įkalintieji privalėdavo tylėti kelias valandas iš eilės. Tylos trukmę nustatydavo asmeniškai direktorius, būtent jis spręsdavo, kada įkalintieji turi nutilti ir kada galės pradėti kalbėti. Tylos valandomis, jeigu nešniokšdavo vandenynas, būdavo galima girdėti iš kranto atsklindančius miesto garsus. Kai kam tai tapdavo „paskutiniu lašu", dėl kurio kalinimas „velnio saloje" tapdavo nepakeliamas. Vieni išprotėdavo, kiti mėgindavo suvesti sąskaitas su gyvenimu. Beje, laiškus artimiesiems galėdavo rašyti tik tie, kas šią teisę pelnydavo pavyzdiniu elgesiu arba uoliu darbu.

Ypač didelį siaubą įkalintiesiems keldavo perspektyva patekti į izoliatorių, skirtą drausmės pažeidinėtojams. Šaltis, skurdus maistas, tamsa ir visiška vienatvė buvo tiesiog nepakeliami. Beje, visos kalėjimo sistemos tikslas buvo visai ne perauklėti nusikaltėlius: juos reikėjo sutramdyti, palaužti jų valią. Kaliniai neturėjo pavardžių, jiems buvo suteikiami numeriai. Alkatrase kalėjo daugybė nusikaltėlių pasaulio įžymybių, kurių vardai daug kam iki šiol yra žinomi: Alas Kaponė, Džordžas Kelis (George Kelly), pramintas Kulkosvaidžiu, ir Robertas Straudas (Robert Stroud).

Nepaprastai griežtos kalinimo sąlygos ne kartą paskatindavo kalinius beprotiškiems poelgiams. 1946 m. Alkatrase kilo maištas: šeši žmonės nužudė du prižiūrėtojus ir pareikalavo katerio, kuriuo galėtų pasiekti krantą. Tris maištininkus nukovė jūrų pėstininkai, du buvo nuteisti mirties bausme, o dar vienas - antrą kartą kalėti iki gyvos galvos. Be to, malšinant maištą buvo sužeisti 17 sargybinių ir kalinių.

Amžiaus pabėgimas

Ledinis vanduo, kuriame gyvena 10 rūšių rykliai, stiprios srovės ir visiška izoliacija nuo žemyninės Amerikos dalies - tai aplinkybės, dėl kurių Alkatrasas buvo laikomas kalėjimu, iš kurio neįmanoma pabėgti. Beje, mėginimų iš ten ištrūkti būta: per 29 metus bėgti ryžosi 36 žmonės, bet tik vienas mėginimas baigėsi sėkmingai. Dauguma bėglių buvo arba nušauti, arba sugauti, arba nuskendo. Tačiau 1962 m. trys kaliniai paspruko iš savo kamerų ir galbūt iš pačios Alkatraso salos. Tai buvo precedento neturintis atvejis, kuris ir po dešimtmečių vis dar yra prisimenamas.

1961 m. gruodį trys nuteistieji, broliai Džonas ir Klarensas Englinai (John ir Clarence Anglin) ir Frenkas Morisas (Frank Morris), pradėjo rengti pabėgimo planą - laiko tam jie turėjo iki valiai. Nusikaltėliai rado silpnąją Alkatraso vietą - nesaugomą tarnybinį koridorių su šalimais esančia ventiliacijos sistema. Paprastu metaliniu šaukštu, sutvirtintu dešimties centų monetos sidabru, ir savadarbiu grąžtu, pagamintu panaudojus dulkių siurblio variklį, jie savo kamerose praplatino ventiliacijos angas. Didžiąją dalį darbo atlikdavo vakarais, kai gremžimo garsą užgoždavo kitų kalinių plepėjimas ir per garsiakalbius transliuojama akordeono muzika. Ventiliacijos vamzdžiais jie pakildavo į tarnybinį koridorių virš jų korpuso ir čia įkūrė slaptą dirbtuvę, kurioje iš lentų ir lietpalčių pasigamino plaustą ir gelbėjimosi liemenes.

Birželio 11 naktį trys kaliniai įgyvendino savo planą. Jiems pavyko užlipti ant kalėjimo stogo, vamzdžiu nusileisti į kiemą, o paskui perlipti per tvorą. Paskui jie salos šiaurės rytų pakrantėje į vandenį nuleido savadarbį plaustą. Ir daugiau jų niekas nematė. Kad jų nėra, buvo pastebėta tik ryte. Sargybinis, įprastai tikrinęs lovas, aptiko kalinių manekenus: sumanūs bėgliai sumeistravo iš gipso galvas, nudažė kūno spalvos dažais ir prilipdė prie jų plaukus, surinktus nuo kalėjimo kirpyklos grindų.

FTB darbuotojai, tyrę pabėgimą, tikino, kad bėgliai nuskendo, nepasiekę kranto, o jų kūnus srovė nunešė į vandenyną. Bet ir žuvusiais jų oficialiai negalima pripažinti, kol nebus rasti kūnai. Tačiau jau 2010 m. buvo gauta netiesioginių įrodymų, kad du bėgliai, broliai Englinai, nusigavo iki Brazilijos.

Niūrios istorijos paminklas

1963 m. Alkatrasas buvo uždarytas. Šiandien čia yra muziejus, viena pagrindinių San Fransisko įžymybių. Kasmet jį aplanko apie pusantro milijono turistų, kurie gali savo akimis įsitikinti, kad vienos niūriausių ir geriausiai saugomų kalinimo vietų reputaciją jis įgijo pagrįstai.

Nuo 1980 m. šimtai sportininkų dalyvauja triatlone „Pabėgimas iš Alkatraso": kasmet per 200 žmonių susirenka čia tam, kad nuplauktų 2,4 km, 29 km įveiktų dviračiu ir nubėgtų 13 km. Be to, Alkatrasas seniai tapo kino pasaulio dalimi. Apie įžūlų pabėgimą buvo sukurtas ne vienas filmas, viename jų pagrindinį vaidmenį atliko Klintas Istvudas (Clint Eastwood). Ir būtent ši tvirtovė - kalėjimas įkvėpė Džoaną Rouling (Joanne Rowling) sukurti neįveikiamą Azkabaną - burtininkų kalėjimą.