Grožis - savybė, kurią estetai vertino visais laikais. Tiesa, grožio suvokimas visą laiką keisdavosi, ir gražuolėmis skirtingais laikais buvo laikomos vis kitokios moterys.
Senovės Egipte grožio etalonu buvo laikoma aukšta grakšti moteris putliomis lūpomis ir milžiniškomis migdolo formos akimis. Egiptietės, siekdamos praplėsti akių vyzdžius ir suteikti akims spindesio, lašindavo į akis nuodingo augalo syvų. Gražiausia akių spalva buvo žalia. Tačiau Senovės Egipte žaliaakių moterų pasitaikydavo itin retai, taigi sumanios egiptietės tiesiog dažydavo akių vokus žalia spalva. Bendrą vaizdą baigdavo žaliai nudažyti rankų ir kojų pirštų nagai.
Majų kultūros moterys visą kūną dengdavo itin lipniu ir stiprų kvapą turinčiu raudonos spalvos tepalu. Po šios procedūros jos kaipmat išgražėdavo, o tepalo kvapas atstodavo šiuolaikinius kvepalus. Majų moterys taip pat nevengė dažytis veido.
Senovės Kinijos grožio idealas - maža, trapi moteris mažytėmis pėdutėmis. Nė vienas save gerbiantis kinas nieku gyvu nevestų moters didelėmis pėdomis. Kad pėda liktų maža, motinos mergaitėms nuo pat gimimo tvarstydavo pėdas taip, kad jos nustotų augusios. Beje, pagrindiniu vyrų grožio etalonu buvo laikomi ilgi plaukai, kuriuos kinai pindavo į įmantrias kasas.
Senovės Graikijoje gyvavo treniruoto kūno kultas. Grožio etalonu graikai laikė deivės Afroditės skulptūrą: ūgis - 164 cm, krūtinės apimtis - 86 cm, liemens - 69 cm, klubų - 93 cm. Pagal graikų grožio kanonus svarbu buvo gražus veidas, tiesi nosis ir didelės akys.
Senovės Romoje viešpatavo blyškios odos ir šviesių plaukų kultas. Būtent senovės romėnės išrado būdą balinti plaukus - juos sutepdavo ožkų pieno ir buko pelenų mišiniu, o vėliau blukindavo saulėje.
Viduramžiais žemiškas grožis buvo laikomas nuodėme, taigi gėrėjimasis gražia moterimi draudžiamas. Plaukų šviesinimas buvo paskelbtas nuodėmingu užsiėmimu, todėl moterys stengėsi savo kūną slėpti po keliais drabužių sluoksniais, o plaukus - po kepurytėmis. Tais laikais moters grožio idealu tapo Švč. Mergelė Marija - pailgas veido ovalas, milžiniškos akys ir maža burna.
XII amžiaus pradžioje prasidėjo „nuostabios damos“ garbinimo kultas. Moterys buvo lyginamos su rožėmis - jos švelnios, lieknos ir gražios. Beje, dėl šios priežasties gražiausiu buvo laikomas mažas biustas.
Renesanso epochos grožio etalonu buvo laikomi blyškus veidas, ilgas gulbės kaklas ir aukšta švari kakta. Kad veidas vizualiai atrodytų ilgesnis, damos išsipešiodavo antakius ir nusiskusdavo plaukus virš kaktos. Kad kaklas bent kiek primintų gulbės kaklą, moterys nusiskusdavo plaukus nuo kaklo iki pat pakaušio.
Rokoko epochos moterys pradėjo daugiau dėmesio skirti savo plaukams. Jų jau niekas nebeskusdavo, o atvirkščiai - augindavo. Graži moteris privalėjo turėti daug plaukų, iš kurių kirpėjai galėdavo „konstruoti“ tikrus bokštus, pilis ar laivus. Kadangi šis malonumas kainavo labai brangiai, damos stengėsi kuo ilgiau išlaikyti grožį ant savo galvos: savaitėmis nesišukuodavo ir netrinkdavo plaukų. Ispanijos ir Kastilijos karalienė Izabelė prisipažino, kad per visą gyvenimą prausėsi vos du kartus: kai gimė ir kai tekėjo.
XX amžius. Gyvenimas pasikeitė. Dabar labiausiai vertinamas protas, energija ir gebėjimas užsidirbti pinigų. Didžiausias moters pranašumas - jos laisvė. Vis dėlto mados istorikai mano, kad ateityje XX amžių bus galima pavadinti trumpų moteriškų šukuosenų ir distrofijos epocha.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"
