Juoda spalva mados istorijoje

Kita vertus, būdai išgauti šią spalvą laikui bėgant radikaliai pasikeitė: kadaise dažai būdavo gaminami iš degintų augalų vaisių ir gyvūnų kaulų. Tai kodėl juoda spalva daugybę amžių vis dar yra madinga?

Senovėje juodi dažai būdavo išgaunami maišant anglis ir dervą, jie būdavo naudojami ir rašymui bei piešimui, ir drabužiams dažyti. Juoda spalva gana seniai pradėjo kelti asociacijas su gedulu: jau Senovės Romoje taip buvo reiškiamas liūdesys dėl artimųjų mirties.

Viduramžiais juoda spalva buvo veikiau tiesiog tamsi, nes audinius dažant su aliejumi sumaišyta deginta žieve jie neįgaudavo sodraus ir tvaraus atspalvio. XIV-XV a. technologija patobulėjo: buvo naudojamos vynmedžio dalys, persikų, vyšnių kauliukai, sėmenų aliejus arba sutrinti deginti kaulai.

Dažus, sumaišytus su kiaušinio tryniu, naudojo Renesanso tapytojai. O jų kūrinių herojai puikavosi sodrios juodos spalvos drabužiais, ir dar pasiūtais iš brangių audinių. Atradus dažiklį iš ąžuolų „obuoliukų", brangų ir suteikiantį audiniams intensyvią juodą spalvą, tokių drabužių paklausa išaugo. XV a. juoda spalva tapo madinga, pirmiausia kaip alternatyva raudonai - ryškiai, brangiai, iššaukiančiai, prieinamai labai nedaugeliui, ir dar tiems, kas dažnai prarasdavo saiką demonstruodamas prabangą, o tai jau tuomet buvo laikoma blogu skoniu.

Juodi drabužiai atrodė griežčiau, elegantiškiau, oriau ir santūriau, rodė mokėjimą save pateikti. Reikia nepamiršti ir to, kad kai kuriose šalyse galiojo „prabangos įstatymai", pagal kuriuos kai kurių rūšių ir spalvų drabužius buvo leidžiama vilkėti tik kilmingiesiems. Kadangi ryškiai raudona įėjo į tokių išskirtinių atspalvių skaičių, nekilmingi turčiai griebdavosi „juodos alternatyvos". Netrukus juodos spalvos drabužių mada prigijo ir tarp aristokratų ir net karalių: daugybėje XV-XVI a. portretų monarchai vaizduojami pasipuošę juodu aksomu.

XVII a. Olandijoje išpopuliarėjo balti pūsti nėriniai, derinami prie juodų drabužių, ir jie atrodė gerokai efektingiau negu brangenybės. Beje, ir briliantams juodas fonas pasirodė tinkamas, ir šį faktą deramai įvertino tapytojai. Nors juoda tapo madinga tarp turtuolių ir aristokratijos, kartu ji liko gedulo spalva, o dar tapo paklausi tarp katalikų ir stačiatikių, vėliau ir protestantų dvasininkų ir vienuolių kaip kuklumą ir nuolankumą liudijanti spalva, tinkama doram krikščioniui.

XVIII a. europietiška mada, ypač vyrų, palinko į šviesesnes ir ryškesnes spalvas, ir tai buvo paskutinis istorinis laikotarpis, kai stipriosios lyties atstovai dažniausiai nesirengdavo juodai. Po Prancūzų revoliucijos ryškių spalvų buvo atsisakoma, garderobas „pajuodavo"; kitą šimtmetį galutinai įsigalėjo tradicija vyrams dėvėti daugiausia juodos spalvos frakus, vicmundurus ir surdutus.

Vystantis gamybos technologijoms ir atsiradus sintetiniams dažikliams ryški juoda spalva nustojo būti tik nedaugelio privilegija, tapo prieinama praktiškai bet kuriam europiečiui. Juoda uniforma buvo rengiami tarnai. Bet aukštuomenė visiškai nesirengė atsisakyti šios spalvos drabužių. Didelę įtaką XIX a. madai padarė Anglijos karalienė Viktorija, rekordiškai ilgai vilkėjusi gedulo dėl mylimo vyro drabužius ir sugebėjusi „užkrėsti" pavaldinius juodų drabužių pomėgiu.

Juodos spalvos svarbą naujųjų laikų dailininkams pervertinti yra sunku. O.Renuaras ją vadino spalvų karaliene, o K.Malievičiui juodos spalvos geometrinė figūra ir buvo meno esmė. Nauja meno rūšis, kinas, tik padidino mados mylėtojų susidomėjimą juoda spalva: siekdami mėgdžioti mylimus aktorius ir aktores žiūrovai buvo tiesiog priversti orientuotis į šią spalvą, juk kinas tuomet buvo nespalvotas.

Koko Šanel (Coco Chanel) pasauliui padovanojo mažos juodos suknutės idėją, kurią su malonumu perėmė ir kiti mados kūrėjai. Didžioji madmuazelė ir pati rengdavosi daugiausia juodai, o apie juodą spalvą atsiliepdavo kaip apie idealiai harmoningą, absoliučiai gražią. Vėliau juoda iš mados jau nebeišėjo, nuolatos tapdavo tai vienos, tai kitos subkultūros požymiu arba tiesiog pasitarnaudavo kuriant elegantišką įvaizdį. Anglų kalboje įsigalėjo išsireiškimas „naujoji juoda", taip sakoma apie tai, kas tapo madinga - arba kita spalva, arba tendencija, arba reiškinys.

O pati juoda nuo mados įgeidžių nepriklauso ir lieka nesikeičianti klasika. Tarp jos visuotinai pripažintų pranašumų - savybė pabrėžti odos baltumą, sukurti liekną siluetą ir būti idealiu mados eksperimentų fonu.