Atgimsta mada taisyti senus daiktus

Iki tekstilės pramonės atsiradimo XVIII a. audiniams austi ir drabužiams siūti reikėdavo įdėti tiek darbo, kad vienas drabužis žmogui galėdavo tarnauti visą gyvenimą, svarbiausia buvo jį laiku pataisyti.

Dar visai neseniai mūsų seneliai praktiškai neišmesdavo nei drabužių, nei namų apyvokos daiktų, laikydamiesi principo „suplyšusį - susiūti, sudilusį - sulopyti, o sulūžusį - suremontuoti". Apie sąmoningą vartojimą tuomet niekas nekalbėjo, žmonės vadovavosi taupumu. Nauji daiktai būdavo perkami „amžiams".

Kiekvienas daiktas gyvendavo ilgą gyvenimą: drabužis būdavo iš pradžių rūpestingai taisomas, paskui „ištremiamas" į sodą arba dėvimas namuose, o paskiausiai sukarpomas skudurams. Namų ruošos pamokose vaikai būdavo mokomi ne tik siūti naujus daiktus, bet ir taisyti senus - lopyti, adyti ir susiūti.

Taip elgtis vertė būtinybė: naujų pirkinių buvo sunku gauti, sąvoka „impulsyvus pirkimas" daugumai buvo nežinoma. Ekonominę padėtį XX a. blogino kariniai konfliktai, nuolatos įsižiebiantys įvairiuose pasaulio kampeliuose.

Antrojo pasaulinio karo metais Dž.Britanijoje Informacijos ministerija inicijavo kampaniją „Make do and Mend" (Daryk ir taisyk): piliečiai buvo mokomi remontuoti senus daiktus, taisyti sugedusius ir atkurti tai, kas tapo netinkama.

Dabartinis 74 metų Dž.Britanijos karalius Karolis III ne kartą sakė, kad jo devizas yra „Nusipirk vieną kartą, nusipirk protingai". Britų spauda iš jo neretai pasišaipo, fotografuoja nudėvėtus ir užlopytus karaliaus švarkus ir paltus su apspurusiais pamušalais. Pats Karolis sako, kad nemėgsta ką nors išmesti.

„Aš iš tų žmonių, kurie greičiau pataisys drabužį ar avalynę negu juos išmes. Vaikystėje Škotijoje mes nešdavome batus batsiuviui ir susižavėję žiūrėdavome, kaip jis nuima senus padus ir prisiuva naujus", - pasakojo jis interviu „Vogue". Savo filosofijai karalius lieka ištikimas net per iškilmingiausius priėmimus: per sūnaus Hario vestuves jis vilkėjo kostiumą, pirktą 1984 m.

Plastmasinis pasaulis nugalėjo

Galbūt visa esmė - monarcho „senoji mokykla" arba individualūs vyresniosios kartos charakterio bruožai, juk daugumai šiuolaikinių žmonių nė į galvą neateina viską taisyti. Kapitalizmas diktuoja savo taisykles, pagal kurias daiktų įvairovė ir prieinamumas yra laikomas didžiausia vertybe.

„Sena mes išmetam. Ką taisyti sena, geriau nusipirkti naują", - tokios nuostatos vyrauja valstybėje, kurią O.Hakslis (A.Huxley) aprašė knygoje „Puikus naujas pasaulis".

Kaip rodo Kolorado universiteto tyrimas, amžių sandūroje gimę žmonės nebeturi įgūdžių siūti ir taisyti drabužius. 
„H&M" čia įžvelgia problemą ir bando padėti ją spręsti - savo tinklalapyje jaunus žmones moko prisiūti sagą, užlopyti džinsus ir išvalyti kavos dėmes. Anksčiau mama dukterį išmokydavo pasisiūti suknutę, o tėvas sūnų - pataisyti sugedusį laikrodį, bet dabar ši „estafetė" nutrūko: vartotojų visuomenėje tokie įgūdžiai tapo neaktualūs.

Mes tampame „blizgančio daikto sindromo" (shiny object syndrom) įkaitais: pagal jį nauja yra visada geriau už sena. Dėl aktualių tendencijų netikėčiausi daiktai tampa labai paklausūs ir nepagrįstai brangūs, bet greitai išeina iš mados ir kraunami spintose. Blaškydamasis nuo vienos mados prie kitos žmogus sukaupia daugybę nereikalingų daiktų, kurie greičiausiai amžių baigs sąvartyne.

Vaikydamiesi akimirksnio naujovių žmonės atsisako kokybiškų senų daiktų, keldami klausimą: kam taisyti seną, jeigu galima nusipirkti naują?

Dėl tokio mąstymo daugelis dar prieš 50 metų paklausių profesijų tapo retenybe. O šių specialistų darbas išlieka sunkus ir kruopštus ir užmokestis už jį turi atitikti dabartines realijas. Dėl to remonto paslaugos gali pasirodyti nepagrįstai brangios lyginant su dar vienu nauju pirkiniu. Ratas užsidaro.

Daiktų gyvenimo pratęsimas

Nesaikingas vartojimas, greitoji mada, nekokybiškos prekės - visos šios problemos išryškėjo pastarąjį dešimtmetį. Korporacijos ir madingų prekių gamybos koncernai dirba kaip anksčiau, bet žmonės, susidurdami su realiomis ekologinėmis problemomis, jau vis dažniau susimąsto apie sąmoningą gyvenseną.

„Fast Fashion"(greitoji mada) pražūtingai veikia planetos ekologiją ir visuomenę; tarp neigiamų veiksnių - ir mikroplastikas iš sintetinių audinių, ir nuodingų dažų patekimas į vandens telkinius, ir vergiškos darbo sąlygos fabrikuose. Suvokdami šią problemą žmonės peržiūri savo vartojimo įpročius ir suteikia daiktams antrąjį gyvenimą.

Vienas geriausių būdų užkirsti kelią aplinkos taršai - mažinti vartojimą ir pratęsti drabužių gyvenimo ciklą. Užuot pirkę naujus drabužius, žmonės gali turimus vilkėti kuo ilgiau. Juos galima taisyti, dovanoti, keistis ir aukoti labdarai, jeigu yra nebereikalingi.

Pasaulio praktika rodo, kad drabužių ilgesnis dėvėjimas gerokai sumažina atliekų apimtis ir taupo žaliavas. Dabar plinta įvairios iniciatyvos: kuriamos drabužių taisymo ir antrinio perdirbimo įmonės, vyksta informavimo apie greitosios mados problemas kampanijos. 
Greitoji mada yra pavojinga aplinkai, sukuria daugybę atliekų.

Firmos, dirbančios greitosios mados srityje, gamina dideles drabužių partijas iš pigios žaliavos, naudodamos nekokybiškas technologijas. Tokie daiktai greitai nusidėvi, praranda prekinę išvaizdą ir tampa netinkami naudoti. Yra svarbu suprasti, kad kokybiškų ir ilgaamžių drabužių pasirinkimas yra geriausias indėlis į gamtos ir savo sveikatos išsaugojimą.

Nestandartinis požiūris

Jeigu mėgstamas drabužis suplyšo arba susitepė, jį nebūtina išmesti, galima panaudoti kitaip, permąstyti jo funkciją. Kūrybiškas požiūris į tokį buitinį užsiėmimą kaip daiktų taisymas padėjo plėtotis daugybei kūrybos krypčių, įkaitant siuvimą, dizainą ir taikomąjį meną.

Kūrybiškas pakartotinis panaudojimas (upcycling) seniai yra nebe vien neturtingųjų visuomenės sluoksnių prerogatyva - dabar tai yra mados tendencija, padedanti pabrėžti savo individualumą ir susikurti originalų stilių. Striukės iš sulūžusių skėčių, rankinės iš automobilių saugos diržų, aksesuarai iš perdirbto plastiko... Garsūs mados namai ir maži prekių ženklai kuria „tvarias" kolekcijas, atsisako natūralaus kailio ir įgyvendina ekoprojektus.

Dar viena kūrybinė drabužių taisymo kryptis, prieinama visiems - tai „mending", drabužių lopymas arba adymas, kaip neįprastas hobis išpopuliarėjęs 2020 m., kai žmonės per koronaviruso pandemiją atsidūrė saviizoliacijoje. Ir tai ne šiaip puskojinių adymas, o kūryba, beveik prilygstanti meniniam siuvinėjimui ir skiautinių menui. Drabužių trūkumai - skylutės, nusitrynusios vietos, išsipašę siūlai - tampa vertingi, savotiški ‚randai", kurie drabužį puošia ir daro jį dar vertingesnį tam, kuris jį dėvi. „

Juk savotiškai poetiška uždengti skylę ramune, ar ne?", - sako Flora Kolingvud Noris (Flora Collingwood Norris), dizainerė iš Škotijos.

„Pirkti - senamadiška", „Remontuoti - madinga", „Neleisk kompanijoms tave laikyti pasyviu vartotoju", „Ugdyk savo smalsumą" - šie ir kiti šūkiai tapo naujo, besikeičiančio laikmečio, kai kiekvienam senam daiktui suteikiamas antrasis šansas, požymiu.

Daiktas su istorija

Garderobas - tai ne tik kasdien vilkimi drabužiai, tai ir saviraiškos būdas, o dar - asmeninis prisiminimų ir įspūdžių archyvas. Neatsitiktinai pasakodami apie kokią nors svarbų įvykį, prisimename, kuo tą dieną buvome apsirengę.

Daugelis turi mėgstamus drabužius, kuriuos tikrai nutrina iki skylių, laimingus drabužius, kurie tampa savotišku amuletu ir yra vilkimi svarbiais gyvenimo momentais; yra drabužių - dovanų ir drabužių, primenančių žmogų. Visi jie turi savo istoriją, dėl kurios tampa materialiąja prasme neįkainojami. Drabužiai ir asmeniniai daiktai auga, bręsta ir sensta kartu su mumis, o taisymas kaip rūpestis jų „sveikata" juos daro artimus ir tikrai brangius.

Būtent ši filosofija yra kincugi meno, gimusio XV a. Japonijoje, pagrindas. Meistrai, turintys senovinės technikos įgūdžių, naudodami laką, sumaišytą su aukso arba platinos milteliais, atkuria keramikos dirbinius; įtrūkiai ir nuskilusios vietos tampa pastebimi, ir dėl to daiktas tampa unikalus ir savininkuidar brangesnis.

Mada yra cikliška, ir kartais kokio nors daikto, seniai dulkančio viršutinėje lentynoje, taisymas - tai ne būdas išsaugoti savą, širdžiai brangią istoriją, o galimybė papasakoti naują. 2000-ųjų vaikai užaugo ir su malonumu dėvi ryškius savo tėvų marškinėlius, puoštus olimpine tematika, ir švarkus plačiais pečiais, seną formą pripildydami naujo turinio. Cikliška ne tik mada, bet ir kai kurios kartų nuostatos, pavyzdžiui, taupumas, orientavimasis į kokybę, o ne kiekybę, gyvenimo tempo lėtinimas, protingas vartojimas.

Būtent tai rodo 2021 metų „Deloitte" tyrimas, pagal kurį 42 proc. respondentų yra pasirengę taisyti senus daiktus, o ne pirkti naujus. Tai reiškia, kad palaipsniui keisis ir visa industrija: daugelis prekių ženklų pradėjo pakartotinai naudoti audinius ir persiūti daiktus,yra populiarios vintažinės parduotuvės „iš antrų rankų", o žvaigždės vis dažniau ant raudonųjų kilimų pasirodo ne vilkėdamos ultramadingus tualetus, o praėjusių metų kolekcijas. O miestuose kuriasi vis nauji verslai, susiję su senų daiktų prikėlimu antrajam gyvenimui.