V.Putinas ginasi, opozicija puola, Vakarai laukia

- Po opozicionieriaus Aleksejaus Navalno teismo Rusijoje susiklostė situacija, kai valdžia negali visiškai ignoruoti nei jo paties, nei su jo vardu besiformuojančio protestų judėjimo. Kiek visa tai rimta? Ar tai gali paveikti politinę situaciją Rusijoje?

- Iš esmės vyksta ataka į Vladimiro Putino valdžią. Daugybė tikrųjų opozicionierių (pavadinkime juos būtent taip) mano, jog V.Putino pakeitimas yra pribrendęs reikalas. Todėl šis A.Navalno „dramatiškas" grįžimas į Rusiją, puikiai suvokiant, jog jis nepalieka kitos išeities V.Putinui ir jo aplinkai kaip tik jį uždaryti į kalėjimą, su visomis iš to išplaukiančiomis politinėmis pasekmėmis, atneša pačiam Kremliaus kritikui pliusus ir minusus visai V.Putino aplinkai. Šiuo momentu akivaizdu, jog A.Navalnas iš valdžią kritikuojančio blogerio yra paverstas realiu opozicijos lyderiu, o dėl jo teisės į šią lyderystę šiandien sutaria tiek visos opozicinės politinės jėgos, tiek ir įvairiausi visuomeniniai judėjimai. Natūralu, kad ilgametės V.Putino pastangos neleisti susiformuoti rimtam opoziciniam blokui, neleisti atsirasti aiškiai visuomenėje suvokiamam pasipriešinimo lyderiui yra sulaužytos, o dabar Rusija turi ne tik tokį lyderį, bet ir politinį kankinį. Jeigu ieškotume analogų pasaulyje, tuomet šiuo atveju turime rusiškąjį Nelsoną Mandelą... Matyt, A.Navalno aplinka supranta tą patį ir ne be pagrindo tikisi, kad jų globotinis turės galimybę kandidatuoti prezidento rinkimuose...

- Jeigu jį kada nors paleis iš kalėjimo...

- Jeigu jį paleis iš kalėjimo, jei jis ten „netikėtai" nežus, jei jam neiškels papildomų bylų... Į kalėjimą veda daug kelių, o išėjimas tik vienas, todėl jis nesunkiai gali būti blokuojamas. A.Navalnas pasirinko politinio kankinio kelią ir jis suvokia, jog jį tai augina kaip politiką. Tačiau čia reikia prisiminti ir žmones, kurie eina į gatves. Šiuo atveju, svarbu pažymėti, kad tai nėra tik A.Navalno šalininkai. Drįsčiau teigti, jog didžioji jų dalis yra pasiruošę protestams dėl daugybės Rusijos valdžios daromų žulikysčių bei aferų, kurios stipriai kenkia Rusijos gyventojams, bet daugelis jų nepasisako už jo paleidimą ir dalis jų net nelaiko A.Navalno paleidimo pagrindiniu Rusijos politikos klausimu šiuo metu. Bet jie išnaudoja pasitaikiusią progą, jie yra pikti ir gana agresyvūs. Protestai Rusijoje pagal savo struktūrą stipriai skiriasi nuo to, ką matėme anksčiau. Tai nėra tie inteligentai, susirinkę į Bolotnaja aikštę, o žmonės, aiškiai suvokiantys, kad atėjo metas keisti valdžią. Mes niekada anksčiau negirdėjome „Putin - vor" arba „Putin, uchodi", o šiandien tai yra pagrindiniai protestų judėjimo šūkiai. Todėl viskas stoja į savo vietas...

- Pažvelkime į situaciją iš V.Putino aplinkos pusės. Ko yra vertos jų kalbos, kad A.Navalnas yra amerikiečių šnipas ir kitų užsienio valstybių agentas? Jeigu taip būtų tiesa, tai ir teistų jį už šnipinėjimą ar tėvynės išdavystę, o ne todėl, kad jis neatėjo registruotis į policiją...

- Matyt, įrodymų, kuriuos būtų galima pateikti viešumai, kad A.Navalnas yra užsienio agentas, jie neturi. Nors šiandien Rusijoje platinama informacija, kad A.Navalno sąskaitoje yra pusantro milijardo rublių, kad didžiuliai pinigai įkrito į jo sąskaitą vos tik jį suėmus, kad dalį pinigų, kuriuos gavo jo fondas ir kurie buvo skirti valdžios korupcijai atskleisti, A.Navalnas esą panaudojo asmeniniams tikslams - įsigyti nekilnojamajam turtui. Dabar skelbiama, kad jam bus keliamos bylos dėl neva tokių pinigų panaudojimo ne pagal paskirtį. Galiu pasakyti, kad nemažai žmonių tuo tiki. Matyt, valdžia dabar judės būtent šia kryptimi ir paprastai jo tikrai nepaleis. Kita vertus, reikia suprasti, jog A.Navalnas tikrai nėra vien tik opozicionierius. Jis gyvenime pakeitė daugybę profesijų - nuo kirpėjo iki politiko bei realaus kandidato į Rusijos politinius lyderius. Reikia suprasti, jog už jo nugaros stovi šiandieniniam Kremliaus šeimininkui besipriešinančios pajėgos, labai turtingi ir galingi žmonės, turintys įtakas ir spec.tarnybose, todėl V.Putino administracija negali su A.Navalnu daryti visko, ko užsimano.

- Įdomi ir užsienio reakcija šiuo klausimu. Mane ypač žavi Vokietijos pozicija: antai jų užsienio reikalų ministras Heikas Masas (Heiko Maas) dūsauja dėl A.Navalno arešto, reikalaudamas jį nedelsiant paleisti (nors netgi Rusijoje po teismo tai neįmanoma), aiškina, kad Rusijoje nėra demokratijos, tačiau kita ranka su ta pačia nedemokratiška ir visuotinai smerktina valstybe varo „Nord Stream 2" biznį... Galbūt pinigais ir nekvepia, tačiau visa tai atsiduoda dvejopais standartais...

- Tai ir yra ta kontinentinė politika, toks geopolitinis žaidimėlis, kurio vokiečiams su rusais šimtmečiais neleido žaisti anglai. Jeigu pažvelgtume į Rusijos istoriją, pastebėtume, kad Petras I ne kur kitur sėmėsi išminties, o Vokietijos žemėse ir statė Peterburgą kaip vokiškų įtakų miestą. Tuo metu vokiečių imigracija į Rusijos imperiją buvo didžiulė. Imperatorės Jekaterinos II laikais buvo pilna dvariškių vokiečių, o kitų Rusijos carų žmonelės buvo vokietės, iki pat Nikolajaus II paskutinės sutuoktinės... Taigi, per visą istoriją eina Rusijos bandymai veikti kartu su Vokietija ir tai yra tiek sena, kiek pamena Europos istorija... Šios politikos pasekmė, kaip mes ne kartą esame konstatavę, britai buvo išspausti iš ES. Jeigu pažiūrėtume dar toliau, į šią politiką kuo puikiausiai įsipaišo ir prancūzai, ir italai... Taigi, mes turime „partnerius" europiečius, kuriems Rusija yra visiškai priimtina, suvokiant, jog tai yra didžiulė rinka, kurią reikia išsaugoti, nepaisant šiandieninės valdžios Rusijoje. Jie suvokia, kad anksčiau ar vėliau V.Putino administracija keisis, bet kartu ten kitaip nebus niekada. Todėl jie daro tokį pasirinkimą ir tuo stebėtis nereikėtų: tai yra mano minėto geopolitinio žaidimo pagimdyta situacija ir joje vokiečiai kitaip nežais.

- Tačiau šiame žaidime dalyvauja kitas stambus žaidėjas - Jungtinės Valstijos. O juk mums per valdiškus propagandinius kanalus daug pasakoja apie „Transatlantinę vienybę". Kur gi ta vienybė, jeigu tarpusavyje nesutariama esminiais klausimais, nes JAV laikosi visiškai priešingos pozicijos, negu didžiosios ES valstybės?

- Todėl mes ir turime vienoje pusėje anglosaksus, t.y. britus bei amerikiečius, o kitoje - kontinentines Europos valstybes. V.Putinas puikiai supranta, kad dabar į transatlantinės vienybės grabą įvarytos kelios stambios vinys, o viena iš vinių vis dar neįkalta - tai „Nord Stream 2" vamzdis. Žinoma, A.Navalno istorija vaidina nemenką vaidmenį šioje vamzdžio sagoje. Noriu pasakyti, kad „transatlantinė vienybė" ar transatlantinė ašis yra daugiau deklaracija, negu tikrovė. Jeigu Donaldas Trampas savo veiksmais konstravo galingą NATO bloką, dabar Dž.Baidenas, matyt, visa tai paleis pasroviui... Vadinasi, ir toliau turėsime besiskaldančią Europą, kuri pagal prancūzišką modelį žais savo karinius žaidimėlius - esą nepaisant Jungtinių Valstijų, Europa privalo turėti savo ginkluotąsias pajėgas, kurias būtų galima panaudoti esant reikalui, tačiau tuo pat metu stengsis per daug nespausti ir neprovokuoti Rusijos. O lietuviški klyksmai, kad reikia pradėti taikyti sankcijas Rusijai, taip ir liks trijų valstybėlių, plaukiančių JAV farvateryje ir nesuvokiančių, jog iki Vokietijos yra kur kas arčiau, negu iki Amerikos, šauksmu tyruose...

- Kaip tik šiuo metu ES užsienio reikalų vadovas Žozepas Borelis (Josep Borell) nuskrido į Maskvą pakalbėti apie demokratijos reikalus su V.Putinu, o galbūt išstenėti vieną kitą „apgailestavimą" bei „susirūpinimą". Ko tikitės iš šio vizito?

- V.Putinas neturi kitos išeities, kaip tik spausti ir laikyti A.Navalną kalėjime, todėl Ž.Borelio atodūsiai nieko nepakeis. Reikia suprasti, kad pats Ž.Borelio vizitas į Maskvą šiuo metu jau kvepia gana neskaniai. Ir tai yra tas europietiškų pastangų rasti „dialogo galimybes" su Rusija tipiškas pavyzdys: jeigu nori spaust, tuomet spausk, t.y. daryk taip, kaip darydavo D.Trampas, kuris prieš bet kokias derybas taip užkeldavo kartelę, jog derybose dar turėdavo manevro laisvę bei kur pasitraukti. O čia situacija tokia: Ž.Borelis skrenda į Maskvą pasakyti, kad dabar jis spaus rusus? Juokinga... Taigi, nieko gero čia tikėtis negalima. Ir pozicijos keitimosi „Nord Stream 2" klausimu, nes, nori nenori, Berlynas turi rimčiausias pozicijas Europoje. Iš esmės, ši Europos Sąjunga yra vokiečių sukurtas ketvirtasis Reichas - tai yra visa teritorija, kuri buvo vokiečių okupuota Antrojo pasaulinio karo metais. Šito niekada negalima pamiršti: ES sudaro valstybės, kurios su labai retomis išimtimis Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiams praktiškai pasidavė be šūvio, kuo puikiausiai bendradarbiavo su nacių režimu, kūrė savo SS legionus, kurie kovojo šaltoje Rusijoje, įskaitant ir prancūzus su jų 33-iąja WaffenSS divizija „Charlemagne"... Akivaizdu, kad jie ir dabar susitars su vokiečiais. Jeigu to nesupranta Landsbergiukas, tegul ima didelį kastuvą ir kasa kanalą aplink Lietuvos sieną, prileidžia į jį sūraus vandens, kad galėtume save laikyti ne kontinentine valstybe ir gyventume pagal anglosaksišką modelį...