- Pradėkime nuo Suomijos gynybos ministro Karlo Haglundo (Carl Haglund) pareiškimo apie galimybę apsvarstyti narystę NATO, nes, pasak jo paties, dabartinės priežastys tą padaryti yra „stipresnės nei kada nors anksčiau“. Jeigu suomiai tikrai pasiryžtų stoti į NATO, kaip tai pakeistų geopolitinę situaciją regione ir kokia būtų Rusijos reakcija?

- Geopolitinės situacijos tai nepakeistų. Suomija nėra kokia ypač didelė valstybė. Bet Suomija tokiu būdu pakeistų savo ilgametę tradiciją. Po Antrojo pasaulinio karo Suomija visą laiką laikėsi neutraliteto pozicijų, o tai jai padėjo sėkmingai laikytis ekonomiškai, nes ji puikiausiai išnaudojo Sovietų Sąjungos rinką. Šitas pareiškimas yra Jungtinių Valstijų kova už Rusijos izoliaciją ir apsuptį. Amerikiečiai daro spaudimą jiems prieinamomis priemonėmis, kad ta apsuptis būtų kuo glaudesnė. Pačioje Suomijoje yra tokių nuomonių, kurios pritars šiam ministro pareiškimui, tačiau yra ir visiškai priešingų nuomonių. Yra ir tokios nuomonės, kad reikėtų išstoti iš ES ir grįžti prie konfederacinių ryšių su Rusija. Kaip žinoma, Suomija Rusijos imperijoje turėjo labai plačias teises. Be to, už tai pasisako ne šiaip kokie nors marginalai, bet ir parlamentinių partijų nariai, pavyzdžiui, visa partija „Tikrieji suomiai“. Taigi šiuo klausimu Suomijoje yra dvi poliarinės nuomonės ir sunku pasakyti, kuo baigsis ta kova. O Rusijos reakcija tikrai bus neigiama, nes ji matys, kad dar viena apsupties grandis yra užpildoma.

- Tuomet pažvelkime į Pietus. Užvakar JAV prezidentas Barakas Obama (Barack Obama) pareiškė, kad Amerikai nereikalingas Kongreso pritarimas, siekiant vėl įvesti karinį kontingentą į kariaujantį Iraką. Vadinasi, dar kartą stebėsime, kaip JAV atneša demokratiją į šią šalį? Sprendimas priimtas?

- Aš manau, kad dabar Irake ir yra puikiausia Amerikos demokratija... Kitaip sakant, dabar yra tas rezultatas, kurio jie ir siekė. Jeigu dabar peržiūrėtumėte mano dešimties metų senumo pokalbius, kai Irako karas tik prasidėjo, pamatytumėte, kad jau tada sakiau, kuo viskas baigsis. JAV tikslas ir yra chaosas. Jeigu šią nuomonę ignoruotume, tai visi kiti mano samprotavimai šiuo klausimu atrodys juokingi ir neteisingi. Tačiau jau dabar akivaizdžiai matome, kad amerikonai Irake laimėjo ir pasiekė tai, ko norėjo - chaosą. Juk yra sena pagrindinių JAV ideologų neokonų idėja apie kontroliuojamą chaosą, išsakyta prieš daugybę metų. O jiems šio chaoso reikia ne tik dėl nuolat prastėjančios visos Vakarų civilizacijos ekonomikos būklės ir smunkančios dolerio, kaip vienintelės atsiskaitymų valiutos, reikšmės. Antra vertus, į tą saldųjį pasaulio pyragą pradėjo pretenduoti naftą eksportuojančios valstybės: Sirija, Libija, Iranas, tas pats Irakas. Jie uždirba pinigus iš naftos ir dujų eksporto, todėl pradėjo norėti tokio paties gyvenimo, kaip gyvena vadinamasis „auksinis milijardas“. Todėl pats paprasčiausias būdas sustabdyti šių valstybių norus, galimybes ir pretenzijas į tą pasaulio pyragą ir yra chaoso įvedimas. Todėl visi geopolitiniai procesai Šiaurės Afrikoje ir arabų šalyje ir reguliuojami pagal šį amerikiečių planą, kuris veikia puikiai.

- Tai išeitų, kad amerikiečiai spausdintais doleriais dirbtinai ir specialiai palaiko konfliktų židinius pasaulyje?

- Na, iš kur atsirado tie „Irako ir Levanto islamo valstybės“ kovotojai? Iš kur ginklai? Iš kur tos naujos mašinos? Dabar jau jie paėmė ir Irako kariuomenės ginklus, kuriuos pateikė tie patys amerikonai... Bet ir prieš tai jie turėjo gana neblogą amuniciją, o be to, tuos šimtus tūkstančių kareivių reikia kažkuo maitinti. Tai kas duoda pinigus? Juk naftos šitie dar nekontroliuoja. Tuo metu net oficialūs Irako valstybės pareigūnai jau šneka, kad tuos kovotojus remia Saudo Arabija. O kas yra Saudo Arabija? Ar tai yra savarankiškas žaidėjas, ar Amerikos vasalai regione? Atsakę į šį klausimą, atsakysime ir į kitą - kas finansuoja ten vykstantį chaosą. Kitaip sakant, ir viena, ir kita kovojanti pusė yra remiama amerikiečių. Vadinasi, viskas eina pagal planą...

- Šiame regione labai aiškiai matomi ir Turkijos interesai. Matyt, tie Irako kovotojai tai supranta ir kone kasdieną grobia jų piliečius. Koks šiame konflikte yra Turkijos vaidmuo?

- Tai lygiai tas pats, kaip ir Suomijos atveju. Turkija šiame žaidime yra tas žaidėjas, kuriuo manipuliuojama. Ten yra didžiulė kurdų problema ir jeigu turkai nesielgs taip, kaip reikia Jungtinėms Valstijoms, ten iškart kils oranžinės revoliucijos. O revoliucijos ten prasideda staigiai ir netgi be ypatingų priežasčių... Taigi, ten taip pat vyksta kova, kad ir Turkija užimtų reikalingą poziciją. Jeigu tik ji bando užimti ne tą poziciją, kurios šiandieną reikia tikriesiems pasaulio valdovams, ten iš karto iškyla kurdų, spalvotų revoliucijų, islamistų ir kitos panašios problemos. Turkai yra priversti manevruoti: jie nori ir išlikti valstybe, ir išlaikyti stabilumą, ir neįsivelti į jiems nereikalingus karus. Bet tai jiems bus labai sunku padaryti. Visi tie žaidimai pasidaro logiški ir aiškūs tame valdomo chaoso kontekste.

- Galbūt šiame kontekste galima paaiškinti ir Europoje gana garsiai nuskambėjusį „Pietų srauto“ dujotiekio statybų sustabdymą. Komisaras Giunteris Otingeris pareiškė, kad statybos stabdomos laikinai, kol esą bus kažkas suderinta su Europos teise... Tačiau kokia prasmė yra „laikinai stabdyti“, jeigu projektas vis tiek bus realizuotas?

- Čia galiu pacituoti vienos vokiečių korporacijos valdybos nario mintį: „Aš tikiuosi, kad Baltijos jūros dugne spalvotųjų revoliucijų nebus.“ Čia buvo pasakyta apie „Nord stream“, bet lygiai tas pats tinka ir „Pietų srautui“. Yra toks pats noras apeiti tranzitines valstybes. Atkreipkime dėmesį į tai, kas tą „Pietų srautą“ stato. Juk statyboje dalyvauja visi pagrindiniai Europos žaidėjai su vokiečiais priešakyje. Rusai vokiečius įtraukė į žaidimą, nes supranta, kad jiems patiems niekas ten statyti neleis. Tačiau tas „Pietų srautas“ pirmiausia reikalingas Europai. Bet ir čia yra lygiai tas pats žaidimas - Jungtinės Valstijos yra nesuinteresuotos, kad „Pietų srautas“ būtų pastatytas. Na, save pastatykime į JAV padėtį. Argi mes užmerktume akis, matydami, kaip rusai su vokiečiais bando susitarti? Argi mums tai būtų naudinga? Žinoma, ne. Dėl to visada bus trukdoma susitarti Europai ir Rusijai, nes toks susitarimas automatiškai reiškia geopolitinį Jungtinių Valstijų pralaimėjimą. Ir visi tie žmonės Lietuvoje, kurie įsivaizduoja, kad JAV ir ES interesai sutampa, yra tiesiog naivuoliai arba kvailiai, arba tokie žmonės, kurie gauna už savo melą pinigus ir toliau varo tą absurdišką JAV ir ES vienybės propagandą. Jokios vienybės ten nėra ir niekada nebuvo: JAV ir Europos interesai visiškai priešingi.

- Šią savaitę garsiai nuskambėjo slapto pokalbio nutekinimo skandalas Lenkijoje, dėl ko gali griūti ir šios šalies vyriausybė. Kas ten nutiko? Kieno interesus galima įžvelgti šiame skandale?

- Iš tų slapta įrašytų pokalbių mūsų spaudoje, kaip įprasta, nebuvo paminėti svarbiausi dalykai. O ten kalba šios lenkų vyriausybės ministrai ir vienas iš jų, konkrečiai, vidaus reikalų ministras, štai ką sako: apie kokį Lenkijos valstybingumą mes galime kalbėti - tai yra popierinis valstybingumas, jo nėra jau seniai... Taigi lenkų ministras pakartojo tai, ką „Respublika“ kalba jau daugelį metų. Lenkijos ministrai tai supranta, tik negali to viešai pasakyti. Antras dalykas, kuris lenda iš tų pokalbių: buvo bandoma susitarti su Lenkijos nacionalinio banko vadovu, kad jis finansuotų valstybės biudžeto deficitą. O mainais už tai banko vadovas prašo, kad būtų pašalintas finansų ministras. Šis prašymas buvo įvykdytas ir reikia manyti, kad buvo finansuojamas ir biudžeto deficitas. Štai ką reiškia turėti savo valiutą. Kada tu nežaidi pagal tas pasaulio rezervinių valiutų taisykles, tai turi daug platesnes galimybes. Nes dabar lenkų bankas negali dalyvauti valstybės gelbėjime, o, pavyzdžiui, Anglijos arba JAV bankas gali tai daryti. Taigi Lenkijos nacionalinio banko vadovo yra prašoma padėti valstybei. Žinoma, gali būti, kad čia nėra jokio tarptautinio konteksto, o tik vidinė Lenkijos politinių grupuočių tarpusavio kova, tačiau neišvengiamai iškyla klausimas: o kas visa tai įrašė? Juk panašiai prasidėjo valstybių dezorganizacija Sirijoje, toje pačioje Ukrainoje... Labai panašūs procesai. Pokalbių paviešinimai, korupcija, žmonės - į gatves, o Varšuvoje prie Parlamento jau vakar vyko manifestacijos, prasidėjo toks vietinės reikšmės Maidanas... O kodėl nepadarius prielaidos, kad po Ukrainos chaotizavimo atėjo laikas Lenkijai.

- Tuomet ir aptarkime Ukrainos reikalus. Šalies vadovas Petro Porošenka pareiškė, kad turi taikos planą ir derėsis su separatistais dėl taikos sąlygų. Galbūt bent jau čia tam chaosui ateina pabaiga?

- Tas taikos planas yra visiškai neįgyvendinamas. Jis siūlo sudėti ginklus tiems Rytų regionų separatistams, kurie šito niekada nepadarys. Vadinasi, jis pats supranta, kad tas planas yra neveiksmingas. Netgi jeigu P.Porošenka dabar pasiūlytų tai, ko kažkada Rytų Ukrainos gyventojai reikalavo, aš labai abejoju, ar kas nors su tuo sutiktų. Priminsiu: Rytų Ukraina jau ne pirmą dešimtmetį reikalauja rusų kalbos valstybinio statuso ir federacinės valstybės struktūros. Tačiau P. Porošenka aiškiai pasakė, kad valstybinė kalba bus tik ukrainiečių ir jokios federacinės valstybės nebus. Vadinasi, jis neturi ką pasiūlyti. Todėl karas vyks toliau, jis tik aštrės ir viską lems laimėjusi pusė. Aš nematau jokių galimybių ten susitarti, tuo labiau kad tie, kurie stovi už P.Porošenkos nugaros, t.y. Jungtinės Valstijos, nepageidauja jokių susitarimų. Jiems reikalingas konfliktas ne tik tarp JAV ir Rusijos interesų, bet ir konfliktas, kuris galėtų pažeisti ir ES, kaip geopolitinio priešininko, pozicijas.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“